HENRIKAS LATVIS HERMANAS VARTBERGĖ

LIVON IJ OS KROD IKOS

VILNIUS „MBDKSLAS“ 1991

UDK 940.1(474) Re222

Iš lotynų kalbos vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė akademikas JUOZAS JURGINIS

“Recenzavo istorijos mokslų daktaras EDVARDAS GUDAVIČIUS

0503020008—187 M 854(08)—91 ISBN 5—420-—00466—6 G „Mokslo“ leidykla, 1991

ĮVADAS IR PAAIŠKINIMAI

Istorija nežino atvejo, kad menas būtų atskleidęs kurį gamtos ar visuomenės raidos dėsnį. Tai atlieka, mokslas. Tačiau menas talkininkauja jam: ne tik padeda pažinti įvykių ar reiškinių de- tales, bet svarbiausia — per jas skatina pajausti, kas žmonių san- tykiuose gražu ir bjauru, kilnu ir žema, kuo ir kaip reiškiasi meilė, pyktis, neapykanta, drąsa ir baimė, kas kartu su praeities ir dabar- ties analogijomis ar kontrastais žadina visuomenės tobulinimo aistrą. Tai būdinga ir pasaulietinei viduramžių literatūrai: ana- lams, kronikoms, chronografijoms, karvedžių ir valdovų gyvenimo aprašymams — istorijos mokslo naratyviniams (pasakojamiesiems) šaltiniams. Jų reikšmė istoriografijoje vertinama skirtingai.

Pozityvistinės krypties, arba mokyklos, istorikai bet kurio laiko- tarpio grožinę literatūrą, kaip istorijos liudininkę, tiek tevertina, kiek joje greta gandų ir išmonės yra tikrovės faktų, papildančių neabejotinas dokumentinių šaltinių žinias, vadinasi, užpildo pažini- mo spragas. Tokiais atvejais tenkinamasi vidine ir išorine šaltinio teksto kritika, sudarančia archeograiijos pagrindą. Dabar tokios kritikos nepakanka, iš istoriko reikalaujama: istoriografinės šalti- nio analizės: aiškinimo, kiek šaltinis, kaip kultūros paminklas, atspindi epochos intelektualinę ir moralinę atmosferą, kokį sudaro istorinio pažinimo ir mąstymo etapą, kokią įtaką visa tai turėjo ir turi vyraujančioms idėjoms, „politikai. Šitaip analizuojant lite- ratūros šaltinį, kreipiamas dėmesys į teksto formą ir stilių, į Anti- kos literatūros tradiciją ir lyginamą su mokykliniu neginčijamų tiesų dėstymu, pavadintu scholastika. Tokius reikalavimus tary- binėje istoriogralijoje ir šaltinotyroje kėlė D. S. Lichačiovas!'. Deja, toks šaltinių pažinimo ir skelbimo metodas nepaplito, nors ir tu- rėjo pasekėjų; tarp jų buvo ir filologas medievistas S. A. Anninskis, iš lotynų į rusų kalbą išvertęs Henriko Latvio „Livonijos kroniką“, parašęs įvadą ir komentarus. Knygą išleido TSRS Mokslų Aka- demija. Tai buvo paskutinis tokio pobūdžio leidinys.

Vėliau istoriografijoje įsigalėjo kompiliacinis, iliustracinis dėsty- mo metodas, humanitarinių mokslų duomenis naudojantis dažnai konjunktūrinei politinei propagandai. Kaip tai atsitiko, rodo H. Lat- vio veikalo tarybinio leidimo istorija. Pirmasis leidimas su lotyniš-

a ! Juxaues IĮ. C. Pycekue AETONHCH H HX KyJibTYPHO-HCTOpHyecKOe 3Hauenne. M.; „1947 i Feupux Jareudckui. Xponnka Jiuponnu. 2-0e H3x. M.; JI., 1938.

ku originalo tekstu ir rusišku vertimu išėjo TSRS Mokslų Aka- demijos. serijoje <Hasecrua ' huocTpaKueB. 0 uaponax CCCP» palyginti mažu (1000 egz.) tiražu, skirtu daugiausia mokslo dar- uotojaims. Paaiškėjus didėlėi leidinio paklausai, Mokslų Akademija stengėsi pakartotinai išleisti knygą, nors ir be lotyniško teksto. Ji išėjo Leningrade 1938 metais. Tituliniame lape parašyta, kad tai antrasis leidimas ir kad pratarmės autorius yra V.A. Bistrianskis. Atsakingojo redaktoriaus akademiko B. D. Grekovo pavardė pa- minėta antroje titulinio lapo pusėje virš knygos metrikos. Proi. V. A. Bistrianskio 10 puslapių (su atskira lotyniška numeracija) pratarmė pravertė kaip „perkūnšargis“ S: A. Anninskio veikalui.

Pratarmėje teigiama, kad Stalino, Ždanovo ir Kirovo nurody- muose dėl pilietinės istorijos dėstymo sakoma, jog reikia remtis ir Pabaltijo tautų istorijos duomenimis, nes tas tautas iš didžia- rusių dvarininkų ir kapitalistų priespaudos išvadavo Didžioji Spalio revoliucija./ Viduramžių metraštininko H. Latvio kūrinys vaizduoja tolimą praeitį, tačiau jis labai aktualus ir dabarčiai, nes Vokietijos nacionalsocialistų vadai (Hitleris, Gėringas, Gebel- sas ir Rozėnbergas) sapnuoja kalavijuočių laurus, pelnytus ugnimi ir kalaviju, ir norėtų Pabaltijo tautas grąžinti vokiečių feodalams. Rengdamasis užpulti TSRS, Trečiasis reichas stengiasi užimti vadovaujančias pozicijas Pabaltijo kraštų (Latvijos, Lietuvos ir Es- tijos) ekonomikoje, politikoje ir kultūroje. Hitlerininkai laiko save žudikų kalavijuočių palikuonimis. Kad tie šunys riteriai tikrai buvo žmogžudžiai ir plėšikai, rodo duodami iš Kronikos paimti ryškūs pavyzdžiai: gražią ir turtingą Vironiją jie pavertė dykuma (XXIII, 7), sulygino su žeme Karateno kaimą, „kuris buvo didelis, gražus, su daugeliu gyventojų“ (XV, 7). Sontaganos ir pajūrio pagonys, gelbėdamiesi nuo plėšikų krikščionių, bėgo į miškus arba jūros ledu ir žuvo nuo speigo (XIV, 10). Atėję į Harieno . žemę Estijos vidury, „mes paskirstėm savo kariuomenę po visus kelius, kaimus ir tos žemės dalis ir ėmėm visa deginti ir naikin- ti, vyrus visus žudėm, moteris ir vaikus ėmėm į nelaisvę, išsivarėm daug galvijų ir žirgų“ (XX, 2). Tokiu pagąsdinimu baigiamas beveik kiekvieno užkariautojų sėkmingo Ž žygio aprašymas, er

H. Latvis — jų apologetas ir norėjo išaukštinti vokiečių riterius. Jo Kronikoje istorinė tiesa das "dvigubu šydu — pagyrimu užkariautojams ir religine retorika, tačiau paslėpti autoriui jos nepavyko. Taip teigiama pratarmėje, kurią V. A. Bistrianskis baigė šitaip: „Livonijos kronika kelia visokeriopą susidomėjimą. Nėra abejonės, kad, perskaitę naują jos leidimą, naudos turės ne tik istorikai specialistai, bet ir gerokai platesni skaitytojų sluoksniai, besidomintys TSRS tautų praeitimi. Pabaltijo tautų viduramžių istorijos tyrinėtojams Livonijos kronika yra svarbus istorijos šaltinis. Kartu ji turi reikšmę dokumento, atskleidžian- čio fašistų melagystę apie tariamą vokiečių šunų riterių kultūrinę misiją tolimais viduramžiais“

"Pratarmės autorius reikšmingos ir rūpestingai parengtos knygos

* Ten pat. P. XV.

išleidimą teisino vienpusišku politiniu jos teksto suaktualinimu masiniam skaitytojui. Toks populiarinimas, reiškęs mokslo vulga- rinimą, pateisinamas, žinant, kuo ypatingi buvo knygos leidimo metai. Betgi po karo žinomos mokyklinės politinės tiesos iliustravi- mas pasirinktais faktais kaip pavyzdžiais iš išimties pasidarė taisykle, patogia kompiliacijoms, vadintoms objektyvumu, ir karin- gam tonui, atsisakant savarankiško mokslinio vertinimo, dėl kurio gali būti skirtingų nuomonių.

Skelbiant bet kurį istorijos šaltinį, net ir masiniam skaitytojui dera pasakyti, kas, kada sukūrė šaltinio tekstą, ko juo buvo siekia- ma ir kam jis skirtas. Tokia informacija ypač reikalinga, lei- džiant lietuvių kalba H. Latvio kroniką, kuri Lietuvos istorijoje, galima sakyti, tebėra terra nullius (niekieno žemė). Ją nustelbė ' Petro Dusburgo kronika, nors Livonijos kronika lygiai šimtu metų senesnė už Prūsijos žemės kroniką ir visais požiūriais daug ver- tingesnė. P. Dusburgą išpopuliarino XIX a. romantikai už pa- skleistą mitą apie prūsų pagonių popiežių Krivį ir jo šventovę Romuvą. Romas Batūra kronikos vertimo paaiškinimuose nurodo, kiek daug apie Romuvą ir Krivį prirašė įžymūs ir nežymūs au- toriai“. R. Batūra buvo tikras — Romovėj, ar Romuvoj, buvo prūsų, lietuvių ir kitų baltų religinio kulto centras, todėl nepastebėjo, kad P. Dusburgas aprašė, kaip kryžiuočiai ugnimi ir kalaviju naikino pagonybę, bet Prūsijoje ir Lietuvoje jie nesugriovė nė vienos pagonių šventyklos, nesunaikino stabo ir nesugavo nė vieno pagonių kunigo. Maža to, remdamasis P. Dusburgo teigi- niu, kad Krivį „gerbė kaip popiežių, nes kaip valdovas popie- žius valdo visuotinę tikinčiųjų bažnyčią, taip ir jo valiai bei potvarkiui pakluso ne tik minėtosios gentys, bet ir lietuviai, ir kitos tautos, gyvenusios Livonijos žemėje“?, iš to daro išvadą, kad „vyko vieningos tautybės bei baltiškosios Lietuvos valstybės formavosi procesas, kurį sustabdė vokiečių ir kt. šalių feodalų, katalikų bažnyčios, Kryžiuočių ordino agresija“". P. Dusburgas to pagonių popiežiaus valdžiai priskyrė Livonijos tautas, tarp jų ir lietuvius, ir jeigu R. Batūra būtų pasidomėjęs, kas Livonijos kronikoje rašoma apie baltus, jų tarpusavio santykius ir santy- kius su krikščionimis rusais ir jų kunigaikštysčių valdovais bei vokiečiais užkariautojais, būtų sužinojęs, kokius kunigaikščius Lietuva turėjo iki Mindaugo, kaip jie dalyvavo kovose prieš lat- vių ir estų užkariautojus, kokiomis aplinkybėmis žuvo ir kad jie norėjo savo valdžiai pajungti kitas tautas, vargu ar iš mito būtų daręs pranašystę apie baltų valstybę. Be to, sekdamas roman- tikais ir gerbdamas visa, kas labai sėna, būtų pastebėjęs, jog H. Latvio kronika paskelbta 120 m. anksčiau už P. Dusburgo kroniką.

* Peiras Dusburgietis. Prūsijos žemės kronika. V., 1985. P. 355—360. 5 Ten pat. P. 87, Š Ten pat. P. 19:

Livonijos kronikos nuorašą, padarytą XVI a., Hanoveryje rado Johanas Danielis Gruberis ir 1740 m. paskelbė? originalo (lotynų) kalba ir ta kalba parašė paaiškinimus. J. D. Gruberis žino- jo, kad tekstas sukurtas XIIU a. gyvenusio mokyto talentingo žmo- gaus, bet antraštėje nepasakytas to žmogaus vardas.

Viduramžių literatūros veikalų autorių vardai buvo pasakomi ilgose antraštėse, kurios atstodavo anotacijas. Livonijos kronika be autoriaus vardo. J. D. Gruberis jį nustatė iš teksto, daugelyje vietų parašyto pirmuoju asmeniu, dažnai vartojant „mes“ ir re- čiau „aš“. Vienoje vietoje (XVI, 3), pasakojant apie 1212 m. ly- vių maištą, parašyta: „Tada lyviai su dideliu riksmu ir triukšmu suėmė probstą ir Teodoriką, vyskupo brolį, iogtą Gerhardą ir riterius ir klierikus su visais tarnais, suvarė juos į pilį, sumušė ir įkalino. Norėjo suimti ir vyskupą, tačiau jiems sutrukdė grasini- mais jo dvasininkas (sacerdos) ir vertėjas (interpres) Henricus de Lettis“. Kitoje vietoje rašoma, jog, daliai latgalių, gyvenusių prie Imeros upės, sutikus krikštytis, „vyskupas, kupinas džiaugs- mo ir rūpesčių, pasiuntė atgal į tą kraštą Henriką, savo mokinį (scholaris), įšventintą dvasininku, kartu su Alebrandu. Kai krikš- tas tame krašte buvo atliktas, Alebrandas grįžo namo. O antrasis, pastatytą bažnyčią gavęs leno (ieodo) teisėmis, gyveno tarp jų (naujakrikštų): ir tarp daugybės pavojų, be paliovos skelbė būsimojo gyvenimo palaimą“ (XI, 7). Kitur jis vadinamas Henricus de Ymera. arba tik Imeros dvasininku. Tekste „mes“ ir „aš“ veiksmai pri- klauso Kronikos autoriui, Rygos vyskupo Alberto metraštininkui. Tai matyti iš Kronikos gale pridėto paaiškinimo: „Čia nieko daugiau nepridėta, užrašyta, ką mes patys savo akimis matėme, o ko nema- tėm, tą sužinojom iš mačiusiųjų ir prie to dalyvavusių“ (XXIX, 9). Tačiau, aprašydamas daugelį įvykių, kuriuose dalyvavo drauge su kitais, kalba trečiuoju asmeniu.

Pirmasis Kronikos leidėjas J. D. Gruberis iš teksto nustatė, kad jos autorius — latvis, vietinis, mokantis Lettijos (Latvijos) gyventojų kalbą, mokęsis Vokietijoje vienuolyne, vyskupo Alberto atga abentas į Livoniją.ir 1208 m. įšventintas Imeros kunigu. Tik

tiek buvo galima sužinoti apie autoriaus biograliją iš teksto. Vėlesni Kronikos su jos vertimais į kitas kalbas leidėjai duomenų autoriaus biogralijai ėmė ieškoti ne Kronikos tekste. Tas Henrikas, įšventin- tas 1208 m., pagal bažnytinius kanonus negalėjo būti jaunesnis kaip 21 metų. Jis atgabentas į Livoniją 1203 metais. Vadinasi, 16 m. jaunuolis buvo apgyvendintas vyskupo dvare ir čia galėjo tęsti vienuolyne pradėtą mokslą. Jo gimimo data būtų 1187 metai. Tada išeitų, kad pirmasis Livonijos vyskupas Meinardas (1184— 1196 m.) jį, 10 m. berniuką, kaip įkaitą ar belaisvį, išgabeno į Vokietiją ir atidavė vienuoliams auklėti. Kroniką rašyti baigė 1225 m., o priedą, skirtą popiežiaus legato vizitui, —— 1226—1227 i

" Origines Livoniae sacrae et civilis seu Chronicon Livonicum vetus, conti- nens res gestes trium primorum episcoporum. Francoturti et Lipsiae, 1740.

6

metais. Toliau apie Kronikos autoriaus veiklą žinių nėra. Buvo manoma, kad tais metais, dar visai jaunas, jis mirė, nes Kronikoje įvykiai aprašomi pagal Alberto vyskupavimo metus, o vyskupas, jo globėjas, mirė 1229 metais.

Išpopuliarėjusios Kronikos leidėjai, vertėjai ir tyrinėtojai, žino- dami autoriaus vardą, kilmę ir pareigas, atkakliai ieškojo duomenų kituose to amžiaus šaltiniuose. Vienas tyrinėtojas (H. Berkholcas) civiliniuose aktuose aptiko, kad 1259 m. vasarą Papendorio dvasininkas Henrikas (Hinricus, plebanus de Papendorpe), davęs priesaiką, liudija apie vyskupo ir Ordino valdų ribas prie Burtnie- kų ežero ir Salis upės Latvijos teritorijoje. Jo parodymai buvo gauti skubant, nes liudytojas esąs labai senas ir silpnas, o da- lybose, vyskupo įgaliotas, jis dalyvavęs. Iš kitų dokumentų aiškėja, kad Papendorio klebonas yra buvęs kunigu Sontaganos para- pijoje (parochia Sontakela), kur, ramiai gyvendamas, mėgo gau- dyti neges Orvagugės upėje. Taigi, 1259 m. duodamas parodymus dėl žemių dalybų, turėjo ne mažiau kaip 72 m. ir palaikytas karšinčiumė. Kodėl jis liovėsi rašyti Kroniką, neprivedęs jos teksto iki vyskupo, savo mecenato, mirties, liko paslaptis J. D. Gruberiui ir kitiems, vėlesniems Kronikos leidėjams bei vertėjams.

Didelio formato, gero popieriaus ir rūpestingos spaudos veikalą J. D. Gruberis dedikavo Jurgiui Il (Georgio II), Didžiosios Bri- tanijos, Prancūzijos ir Airijos (Hiberniae) karaliui, retoriškai aukštindamas jo protėvių, ypač Henriko Liūto (Henrici Leonis), nuopelnus krikščioniškai Europai, o išėjusią iš spaudos knygą savo ranka užrašė ir pasiuntė Rusijos imperatorei Annai Ivanovnai, kaip Livonijos valdovei. Tačiau pirmieji leidiniu susidomėjo ne anglai ir ne rusai, o vokiečiai.

Po septynerių metų Livonijos kroniką Johanas Gotfridas Arntas (Arndt) išvertė į vokiečių kalbą. Jis panaudojo J. D. Gruberio lotyniškus paaiškinimus ir pridėjo savų, kad tekstas būtų aiškus vokiečiui, XVIII a. skaitytojui. J. D. Gruberis turinyje ir paaiškini- muose teutonus (:heutonici) vadino germanais, neskirdamas jų nuo - kitų vokiečių: saksų ir fryzų. Pagonių (lietuvių ir žemgalių) valdovus jis vadina kunigaikščiais (duce Swelegato, duce West- hardo); originale drauge su kitais žemių viršininkais ir seniūnais jie yra princeps et seniores. Lettonų į lietuvius jis nevertė. Tai padarė vėliau kiti leidėjai, turėję rastą nebe vieną Kronikos rankraštį, o kelias kopijas. Jie pildė pasitaikiusias originalo spragas, tobulino vertimus ir gausino komentarus. Didelį darbą atliko A. Hansenas: pakartojo Kronikos tekstą, dar kartą vertė į vokie- čių kalbą ir daug ką tikslino?. Jis suskirstė tekstą skyriais, nusta- tė dabartinę chronologiją ir įvykių datas, nes H. Latvis metus žymėjo pagal Marijos kalendorių —— nauji metai pradedami-kovo 25 dieną. Be to, laikas skaičiuojamas Alberto vyskupavimo metais,

5 Fenpux Jareužckuė. Xponuka JiuBonuu. C. 17—18. * Scriptores rerum Livonicarum. Riga u. Leipzig, 1853. Bd. 1.

kurie pradedami ne sausio, .o kovo pirmą dieną; nes tą dieną (1198 m.) Albertas įšventintas vyskupu. Tad kai kalbama apie sausio ar vasario įvykį, sakysim, septintais vyskupavimo metais, kas atitinka 1203 metus, tą įvykį reikia skirti 1202 metams. Skaitant originalų tekstą arba vertimą, tai turėtina galvoje.

Kai daug kas buvo padaryta koreguojant ir papildant lotyniš- ką tekstą (tekstologijoje) ir daug 'kas išaiškinta vertimų komen- taruose, atsirado staigmena: 1862 m. Varšuvoje, grafo Zamois- kio bibliotekoje, A. Belovskis aptiko XIII a. pergamente rašytą Kroniką. Tai seniausias ir vienintelis pergamentinis egzempliorius. Diplomatiniais sumetimais rankraštį padovanojo buvusios Livo- nijos, tapusios Rusijos imperijos autonominiu kraštu, valdytojui. E.Pabstas 1867 m. jį paskelbė Taline (Revelyje) su nauju vokišku vertimu. Įsidėmėtina knygos antraštė: „Heinricho iš Latvijos Livo- nijos Kronika, patikimas pranešimas apie tai, kaip krikščionybė ir vokiečių viešpatavimas prasiskynė kelią į lyvių, latvių ir estų kraštą“!?. Pačioje leidinio antraštėje išdėstytas politinis Kronikos vertinimas.

Tais pačiais metais leidinyje apie Pabaltijo istoriją! išspaus- dintas Kronikos vertimas į rusų kalbą, tačiau versta ne iš loty- niško originalo, o iš E. Pabsto vokiško vertimo. Šis vertimas netrukus išėjo atskira 285 puslapių knyga!?. Ji skirta Estijos Li- teratūros draugijos 25 metų sukakčiai paminėti i ir vertėjo (E. V. Če- sichino-Vetrinskio) skirta Estijos bajorams. -Nors vertimas neto- bulas, tačiau plačiai paplito Pabaltijo kraštuose ir Rusijoje. Kronikos XXV— XXVII skyrių fragmentai rusiškai buvo paskelbti 1854 m. Peterburgo Mokslų Akademijos mokslo darbuose.

E. Pabstas gerokai taisė originalo tekstą, aiškino sunkiai su- prantamas vietas, padarė nemaža topografinių pastabų, tačiau jo teksto vertėjas daug ko nesuprato, neaiškias vietas praleidinėjo arba perpasakojo savais žodžiais, iškreipdamas prasmę, be to, neištaisė daugelio spaudos klaidų. Visą sudėtingą tolesnį teksto autentikos nustatymą ir sąvokų ar žodžių aiškinimą baigė L. Ar- buzovas!“. Jo darbu rėmėsi S. A. Anninskis, darydamas naujausią Kronikos vertimą į rusų kalbą.

H. Latvio Kronikai paplitus lotynų, vokiečių ir rusų kalbo- mis, kilo istorikų ir kalbininkų susidomėjimas ir ginčai dažniausiai dėl vietovardžių identifikavimo. Ypatingo dėmesio, daugiausia rusų istorikų, susilaukė Koknesės ir Gercikos kunigaikštystės, kurių valdovai buvo krikščionys pravoslavai, o jų valdiniai —

10 Heinrichs von Lettland Livlūndische Chronik, ein getreuer Bericht, wie das Christentum und die deutsche Herrschaft sich im Lande der Liven, Latten u. Ehs- ten Bahn gebrochen. Nach Handschrift mit vieliacher Berichtigung des ūblichen Textes aus d. Lateinischen ūbersetzt u. erlšutert Eduard Pabst. Reval, 1867.

! C6opnuk MaTepuaAO06 uu craTeū no ucropuu Ipu6anruūckozo kpan. Puza, 1876. T. I.

1? Ia6cTr 3. Teupuxa JiaTaicKaro JluBouckaa xpoHuka. PeBenb, 1867.

3 Die Handschriitliche Oberlieierung des „Chronicon Livoniae“ Heinrichs von Lettland // Acta Universitatis Latviensis. Riga, 1926, 1927. Vol. 15, 16.

8

pagonys, davę pavaldumo ir taikos saugojimo duoklę. į Abiejų kunigaikštysčių likimas tragiškas. Kur stovėjo Koknesė; nustatyti nesunku: miesto vardas kilęs nuo to paties pavadinimo upės, be to, nepakeistas išlikęs iki šių dienų, yra ir daiktinis paminklas — pilies griuvėsiai. Kitaip atsitiko su Gercika. Apie šį miestą daug žinojo ir parašė H. Latvis.

Rygos vyskupas, subūręs kariuomenę iš kryžiuočių (piligrimų), kalavijuočių, krikštytų latvių ir lyvių, žygiavo prieš Gercikos kunigaikštį Visvaldį, kuris buvo vedęs lietuvio kunigaikščio Dau- geručio dukterį. Su lietuviais susigiminiavęs ir susidraugavęs, daž- nai pats vadovavo jų kariuomenei, padėdavo jai persikelti per Dauguvą, parūpindavo maisto žygio metu, ir lietuviai „viešpatavo ant visų šituose kraštuose gyvenančių genčių, tiek krikščionių, tiek ir pagonių“. Lietuvių raitelių visi bijojo, rusai bėgo nuo jų kaip kiškiai nuo medžiotojo, kaip avys be ganytojo, atsidūrusios vilkų gaujoj, o lyviai ir latviai turėjo aprūpinti juos maistu ir pašaru. Gercika buvo užpulta ir nugalėta 1209 m. rudenį. Į nelaisvę paimta Visvaldžio žmona ir atiduota vyskupui su jos mergaitė- mis ir moterimis ir visu dvaro turtu: drabužiais, sidabru ir purpu- ru, galvijais, bažnyčios varpais, ikonomis, papuošalais ir kitomis gėrybėmis. -Nuniokotą miestą su pilimi krikščionys padegė. Vis- valdis, su dalimi karių išsigelbėjęs kitoje Dauguvos pusėje, pama- tęs gaisrą, labai nuliūdo ir iš skausmo verkė: „O Gercike, mie- lasis mieste! O mano tėvų palikime! O nelaukia prapultis manojo miesto! O varge! Ar tam aš gimiau, kad matyčiau degantį savo miestą ir žūstančią savo tautą“ (XIII, 4).

XVIII a., kai Kronika pirmą kartą buvo skelbiama, Gercikos jau nebuvo. Kitose Livonijos kronikose paskutinį kartą ji pami- nėta 1359 metais. J. D. Gruberis, patyręs, kad rankraštyje nemaža sunkiai įskaitomų ar sukeistų raidžių, spėjo, kad to tragiško likimo miesto pavadinime gali būti raidė B pakeista raide G ir žodžio kamiene buvo Birze — Biržai, Lietuvos garsių kunigaikščių Radvi- lų tėvonija. Ilgai ir atkakliai buvo ieškoma, kur stovėjo Gercika, kas ją valdė ir kuriai valstybei priklausė, kokią reikšmę turėjo. Prie rusų istorikų -N-„M. Karamzino, -N. Polevojaus, D. Ilovaiskio,

„A. -N. Veselovskio, A. .Sapunovo prisidėjo ir Lietuvos istorijos patriotai Ignas Danilavičius ir Teodoras -Narbutas.

Ginti nuomonę, kad Gercike atsirado iš Berzike (vokiška z=—c) ir kad tai Biržai, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalis, buvo sunku, nes Biržai toli nuo Dauguvos, o iš:Kronikos teksto matyti, jog Gercika yra ant Dauguvos kranto. T.--Narbutas, sutikęs, kad J. D. Gruberio spėjimas nepagrįstas, ir tikėdamas, jog tarp Padau- guvio gyventojų vardas, nors ir pakeistas, turėjo išlikti, klausinė- damas žmones, aptiko upelį, vadintą. Gerzak arba Birzak, kur, nutiesus Daugpilio—Rygos geležinkelį, netoli tos spėjamos vietos buvo įrengta stotelė ir rusiškai pavadinta Cargradu, . pakeičiant buvusį vokišką Šliosbergą, kas lietuvių -ir , latvių ;kalbose;,reiškė piliakalnį. Cargrado-Gercikos etimologija. susidomėjo istorikai ir

2

ypač filologas akademikas E. Kunikas. Jam ir buvo išverstos ir 1854 m. paskelbtos trijų Kronikos skyrių ištraukos. Šliosbergo piliakalnį kasinėjo Kuršo senienų muziejaus saugotojas archeolo- gas I. Dėringas ir padarė išvadą: Gercikos būta čia, dešiniajame Dauguvos krante, 169 km nuo Rygos ir 2,5 km nuo geležinkelio stoties. , ' . 1

Gercikos ieškojimas, sukėlęs daug ginčų tarp istorikų ir kalbi- ninkų, galima sakyti, buvo paskutinis Kronikos autentiškumo pa- tikrinimas. Vertėjus ir tyrinėtojus stebino tai, kad jos autorius -be plataus istoriko ar politiko akiračio, aprašo tik tai, kas vyko Livoni- joje ir tik per 40 metų, turėdamas vieną tikslą: pavaizduoti pago- nių netikėlių „atvertimą“. Jis pasakoja apie amžininkus, apie topogratiškai artimus jam įvykius, visai neliesdamas tautų ar genčių praeities ir nesamprotaudamas istorinėmis, etnografinėmis temomis. Remdamasis savo patirtimi ir amžininkų pasakojimais, autorius įvykius aprašo labai smulkiai, tiksliai ir vaizdingai. -Net didžiausi skeptikai, tikrinę žinias pagal kitų kraštų, popiežiaus, Kalavijuočių ar Kryžiuočių ordinų aktus, pripažino, kad aprašomi asmenys istoriškai tikri, o geogratiniai ir chronologiniai duomenys patikimi. Lygindami vokiečių, danų ir rusų naratyvinių ir dokumenti- nių to meto šaltinių žinias su H. Latvio duomenimis, tyrinėtojai pirmenybę pripažino H. Latviui. Apie santykius su vokiečiais, ru- sais, danais ir švedais jis papasakojo daugiau, smulkiau ir chrono- logiškai tiksliau už šių tautų to meto istorikus ir literatus. Tik nereikia tikėti karių, ypač priešo, skaičiais, nes to laikotarpio li- teratūroje žodžiai „šimtas“ ir „tūkstantis“ buvo vartojami ne tikslumui išreikšti, o įspūdžiui sudaryti.

-Naugardo ir Pskovo metraščiai, nors nemažai rašo apie rusų santykius su kaimynais XJI-—XIII a., tačiau apie Livonijos reikalus užsimena trumpai ir sausai, nemini Gercikos ir Koknesės valdovų vardų ir neaprašo-Polocko kunigaikščio Vladimiro santykių su Ry- gos vyskupu. Šių metraščių tyrinėtojams turimą chronologiją reikėjo koreguoti pagal H. Latvį. Jo žinios užėmė deramą vietą Rusijos istoriografijoje, kurios pradininkas buvo Nestoras. Danai apie savo karalių Voldemarą II iš H. Latvio sužinojo daugia negu iš savų autorių. 7

„Vokiečių istorikai buvo dėkingi H. Latviui už teutonų išaukšti- nimą, smulkų ir vaizdingą aprašymą, kaip lyviams, latviams ir estams buvo „uždėtas saldus krikščionybės jungas“, tačiau vertino jį kaip naivų ir sąžiningą raštininką be politinės orientacijos. Pirmas tokią mintį iškėlė J. D. Gruberis, remdamasis sakiniu iš išankstinio Kronikos užbaigimo, kad Kristaus garbė „už įstabius darbus neliktų užmiršta ateityje dėl žmonių neatidumo ar aptingimo, mes, viršininkų ir draugų prašomi, nusprendėm ramiai parašyti apie ją ir palikti ainiams“ (XXIX, 9). Jis parašęs tai, kas buvo liepta rašyti. Vienas iš įžymių Kronikos leidėjų ir komentatorių — H. Hildebrandas — padarė išvadą, kad H. Latvis daug ką matė ir girdėjo, bet nesuprato!“. Jo Kronikos idėjinę politinę kryptį arba

“ Hildebrand H. Die Chronik Heinrichs von Lettland. B., 1865. S. 160—165. 10

tendenciją nustatęs vyskupas ir Kalavijuočių ordino magistras, tarp kurių būta nesantaikos, todėl tekstas dvilypis.

„ Kiti tyrinėtojai atmetė tokią pažiūrą, nes ji paremta oficialiosios pasaulėžiūros tapatinimu su autoriaus individualia. H. Latvio tekste nėra deklaratyvaus įprastinio Livonijos vidaus visuomeninių poli- tinių santykių vertinimo. Tie santykiai suvokiami iš sukurtų vaizdų. Jo požiūris į oficialiai vertinamus dalykus individualus, jis ne mąstytojas ir ne mokslininkas, o rašytojas, savo tariamu naivu- mu toli pralenkęs amžininkus poetus, rašiusius eilėmis ir proza.

" Latvis — ne abejingas, realybės aprašinėtojas, o talentingas stilistas, atsisakęs amžininkų gražbylystės ir sugebėjęs savas mintis ir jausmus išreikšti tikrais, bet intriguojančiais siužetais. Jo pastaba, kad „kas čia neparašyta arba nepaminėta, vengiant sukelti skai- tytojams nuobodulį“ (XXIX, 9), rodo estetines pastangas. Įvykiai aprašomi pamečiui ir nuosekliai, veiksmų priežastys ir-Ašdavos logiškos, jos išorinės, nėra jausmų reiškimo retorikoss./S. A. An- ninskis padarė tokią išvadą: Kronika, „pasirodo“, visiškai origi- nalus kūrinys, jame nėra nieko, kas būtų paimta iš kitų autorių, ir net nuo dokumentinių šaltinių jis beveik visai nepriklausomas, nors apskritai neprieštaraujantis jų esmei“!?.

Kronikos kalbą puošia iš Horacijaus, Vergilijaus, Ovidijaus, Kornelijaus Nepoto ir kitų Antikos autorių paimti cituojami posa- kiai. Jis mini Scilę ir Charibdę. Galima abejoti, ar H. Latvis skaitė tų autorių originalus; greičiausiai su jų tekstais susipažino iš mokyklinių chrestomatijų. Tai, žinoma, esmės nekeičia, jis rašė Antikos klasikų stiliumi. Nors gerai pažino viduramžių auto- rius, bet jais nesekė. Tekste yra frazių iš Biblijos, bet jų vartoji- mas aiškiai skiriasi nuo oficialiųjų, net dokumentinių, raštų. H. Lat- vis rašo: „Estonijos bažnyčia kentėjo nuo daugelio karo negandų panašiai kaip gimdanti moteris, kenčianti nuo liūdesio ir skausmo iki pat gimdymo, o jos pačios tyko drakonas, tai yra tas begemotas, kuris, siurbdamas upę, tikisi, kad Jordanas sueis į jo nasrus. Minima bažnyčia niekaip negalėjo išvengti jai gresiančio didelio pavojaus, nes „pati buvo maža ir silpna, ją galėjo apginti tik Livonijos bažnyčia“ (XXVIII, 4). Popiežiaus Inocento III 1204, X. 12 d. bulėje, raginančioje Brėmeno arkivyskupijos krikščionis žygiui gelbėti Livonijos bažnyčios, rašoma: „Nors taikos evan- geliją ir gėrio evangeliją skelbiančiųjų žodžiai pasklis po visą žemę ir net iki pasaulio pakraščių, kad pagrįsčiau būtų galima pasaulį kaltinti dėl teisybės ir nusidėjimų, tačiau (kaip) nendrių pavėsyje miegančiam begemnotui, kuris, siurbdamas iš upės, nesi- stebi, o yra visiškai tikras, kad Jordanas teka jam į nasrus, taip kai kuriems teisybės spindesys lieka svetimas ir netikinčiųjų protas apakintas, o Kristaus garbės evangelijos šviesa negali įiems šviesti, ir jie, valdomi nedorų jausmų, nebepajėgia

5 Feupux Jareuūckui. Xponuka JinBonuu. C. 23.

pažinti to, kuris tamsybėse įžiebė spindinčią šviesą, i ir už tas nedory- bes ir neteisybes, Už Lianos, tiesą, ištiks -juos iš „dangaus Dievo rūstybė“'* i H. Latvis užrašė tai, ką buvo girdėjęs iš atnžininkų apie pirmojo Livonijos vyskupo Meinardo apaštalavimą. tarp pagonių lyvių, kurie netesėjo pažado krikštytis. Apšlakstytieji krikšto van- deniu tą vandenį, kaip paslaptingą (ir šiebuklingą, galintį pakenkti jų pasėliams, nuplovė maudydamiesi Dauguvoje, metė burtus: žudyti vienuolį Teodoriką ar palikti jį gyvą, paskui kaltino jį dėl saulės užtemimo ir tikėjo gydymu žolėmis (I, 9, 10). Popiežius, ragindamas Saksonijos krikščionis į žygį prieš Livonijos pagonis, remdamasis tais pačiais duomenimis, jų tikėjimus ir papročius pa- vaizdavo taip: „Vyskupas buvo atvykęs į Livonijos provinciją, Viešpaties vardu mesdamas pamokslavimo tinklus žvejoti lauki- nėms tautoms, kurios Dievui priderančią pagarbą skiria kvai- liems gyvuliams, išlapojusiems medžiams, vaiskiems vandenims, vešlioms žolėms ir netyroms dvasioms, jis (vyskupas Meinardas), Viešpačiui leidžiant, tiek sėkmingai pasidarbavo, kad, daugelį nuo jų klaidų atitraukęs, į teisybės pažinimą atvedė ir, šventojo krikšto ' vandeniu atgaivintus, išganinguoju mokslu apšvietė. Tačiau prie- šiški žmonės, kurie tartum riaumojantis liūtas klaidžioja aplinkui ieškodami, ką galėtų praryti, pavydėdami jiems atsivertimo kaip ir išganymo, nedorais kurstymais sukėlė prieš juos persekiojimus aplinkinių pagonių, trokštančių nušluoti juos nuo žemės pavir- šiaus ir pašalinti iš to krašto krikščionių vardo atminimą“ !" -Pripažinus H. Latvį rašytoju, labai reikšmingo veikalo autoriu- mi, XIX a. kilo ginčas dėl jo tautybės: tokiu mokytu ir talentingu žmogumi negalėjo būti nežinomos tautos krikštytas pagonis. Kroni- kos autorius galėjo būti iš Livonijos kilęs vokietis, nes vokiečių pirk- liai su ginkluotais palydovais ir dvasininkais misionieriais Padaugu- vyje buvojo daug anksčiau, nei savo veiklą pradėjo vyskupas Meinardas. Šimtą metų pripažįstama D. J. Gruberio nuomonė, jog Kronikos autorius — iš Livonijos kilęs lettas, t.y. latvis, 1858 m. buvo pradėta griauti. Požiūrį, kad H. Latvis — vokietis, skelbė H. Hildebrandas ir E. Pabstas. Jie autorių vokiškai vadino ne žteinrich der Lette, o Heinrich von Lettland, kas turėjo reikšti Henriką iš Latvijos. Šios nuomonės šalininkai įrodinėjo, kad tas Henrikas — ne šiaip sau kaimietis, o vyskupo giminaitis ir kilmingas, nes lotyniškas „de“ atstojąs vokiečių „von“ ir rodąs aristokratišką kilmę. Kronikos autorius laikęs save vokiečiu, nes, kalbėdamas apie vokiečius, daug kartų pavartojo „mes“; latvių kalbos nemokėjęs. Pa- galiau esą ne tiek svarbu, ar tas fenomenalus Henrikas kilimo vokie- tis, ar krikštytas latvis, patekęs į Vokietiją, jis vokiečių kultūros sklėidėjas pagoniškose ir kartu atsilikusiose Pabaltijo tautose.

16 Popiežių bulės dėl kryžiaus žygių prieš prūsus ir lietuvius XIII a. V., 1987. P. 29.

17 Ten pat. P. 26.

12

“D. J. Gruberio nuomonę palaikė A. Hansenas ir J. G. Arntas. Hen- rikas — Kronikos autoriaus krikščioniškas vardas, pavardę,atstojęs „de Lettis“ reiškė jo kilmę ir gentinę priklausomybę pagal gyvena- mąją vietą. Jis iš tos Livonijos dalies, kuri Kronikoje vadinama Let- tia, jo draugas vertėjas Pilypas — iš lettonų genties (XV, 9), o Let- tonia (Lietuva) Livonijai nepriklausė. Lotyniškas „de“ netapatinti- nas su vokiečių „von“, atsiradusiu iš privilegijuotų žemvaldžių, feo- dų (lenų, beneticijų) laikytojų. Tokie pirmieji Livonijos žemvaldžiai, pasaulietinių ar bažnytinių lenų laikytojai vadinami valdos būdvar- džio forma: Rūdolias Tureidietis, Bertoldas Vendenietis, Konradas Ikeskolietis. H. Latvis kartais vadina save dvasininku iš Imeros (sa- cerdos de Ymera), bet tai ne titulas, o žemiausias bažnytinės tarny- bos pavadinimas. Savo krašto žmonėms jis nebuvo abejingas: apra- šydamas jų žiaurius veiksmus, švelnino įspūdį. Iš teksto nematyti, kad Lettijos lettai su vokiečiais krikščionimis būtų kariavę, jie pir- mieji pasidavė užkariautojams ir priėmė krikštą. H. Latvis nuolai- desnis lettams ir vendams, kaip savu noru priėmusiems katalikybę ir ginantiems ją kartu su vokiečiais (X, 14; XII, 6).

Kronikos autorius nebuvo metraštininkas vienuolis, ramiai dirbęs vienuolyno celėje. Jis dalyvavo visuose svarbesniuose šalies įvy- kiuose, mokėjo vietos gyventojų kalbą, gerai pažino jų buitį ir kultū- rą; toks stebėtojas negalėjo būti svetimšalis. Be to, nebuvo vieninte- lis mokytas pagonis. Į jį panašūs buvo lietuvis Pilypas (XV, 9) ir Vi- ronijos estas Joanas, Holmo dvasininkas (X, 7). -Nors argumentai, kad Kronikos autorius latvių kilmės,pakankamai svarūs, tačiau jie negalėjo paneigti apibendrinančios ir visai teisėtos išvados, kad jis, būdamas krikščionis, ne tik stovėjo vokiečių, Latvijos ir Estijos užka- riautojų, pusėje, bet ir aktyviai padėjo jiems.

Kronikos autoriaus tautybės klausimas liko supainiotas, neiš- aiškintas. Iškelta problema ir negalėjo būti išspręsta, manant, kad skirtingos žmonių kalbos ir jų pagrindu susidariusios tautų grupės atsirado tada, kai-Nojaus palikuonims Dievas neleido statyti Babelio bokšto, tiek sumaišydamas jų kalbas, kad vieno tėvo vaikai nebegalė- jo susikalbėti. Taip atsiradusios semitų, efetitų ir kitos kalbų grupės. Tai vaizdingas Biblijos mitas, į knygas įrašytas patyrus rasinį žmo- nių skirtumą. Prie efetitų kalbų grupės priklausė indoeuropiečiai, kuriuos vokiečiai vadino indogermanais. Tacitas pirmas greta pla- čiai žinomų germanų paminėjo švedus (svevus) ir aisčius (aesliorum gentes), enusius kitoje Baltijos įūros-pusėje. Po to aisčius minė- jo Kasiodėoras neišlikusiame veikale „Gotų istorija“, teigdamas, kad yra gotų karaliaus Teodoriko laiškas aisčiams, rašytas 523—526 me- tais. Karalius buvo nustebintas atsiųstu dovanų gintaru, nes pagar- bą reiškusi tauta, kuri jo valdžiai nepriklausė ir kuriai jis nieko nega- lėjo padėti!š. Kitas gotų istorikas Jordanas veikale „Apie getų kilmę ir veiklą“, parašytame maždaug 551 m., teigė, kad gotų karalius Her- manrikas, karaliavęs 350—376 m., buvo šaunus, karingas ir išmin-

8 Jurginis I. Legendos apie lietuvių kilmę. V., 1971. P. 63. 13

tingas, nugalėjęs daugelį šiaurės tautų. Herulus surnušęs, o venedai, nors ir niekinę ginklą, bet ketinę priešintis ir turėję nusileisti ne taip gausiems, bet gerai ginkluotiems gotams. Jis pavergęs ir ilgiausia- me germanų okeano pakraštyje gyvenusius aisčius, kurie įsikūrę už vidivarijų ir kur Vysla trimis šakomis įteka į jūrą. Aisčiai — taikinga žmonių giminė, gyvenanti į rytus nuo germanų, t. y. dešiniajame Vys- los krante. Hermanrikas užvaldęs juos išmintimi ir šaunumu. Tai lei- džia manyti, kad gotų karaliui neteko su aisčiais kariauti, kaip, saky- sim, su herulais arba venedąis!?.

Daugiau žinių apie aisčius pateikė keliautojas Vulistanas, kilęs iš Šlėzvigo ir prekybos reikalais važinėjęs į Vyslos žiotis, buvo susto- jęs danų valdomame Truso mieste. Jis užrašė tai, ką buvo girdėjęs pasakojant; jo žinios datuojamos 887—901 metais??. Tai paskutinis aisčių vardo paminėjimas. Po jo aisčiams skiriamoje teritorijoje tarp Vyslos žemupio ir Suomių įlankos atsirado kuršių, prūsų, sambių ir kitų tautybių ir genčių vardai. Ilgai buvo manoma, kad tai senąjį gi- minės vardą praradę aisčių palikuonys.

XIX a. vykstant ginčams dėl H. Latvio ir jo aprašytų Pabaltijo gy- ventojų etninės priklausomybės, paaiškėjo, kad aisčiais vadintos ne vienos kilmės ir net ne giminiškos tautos ir gentys, o tik kaimynės. Pagal šnekamąją kalbą ir rašto paminklus viena jų grupė priklauso indoeuropiečiams, kita — ugrosuomiams (ugrofinams), ne indoeu- ropiečiams, giminiškiems su vengrais (ugrais). Vokiečių filologas, Karaliaučiaus universiteto profesorius Georgas Neselmanas (Nes- selmann), siekdamas, kad skirtingos kilmės aisčiai nebūtų tapatina- mi, 1845 m. aisčius-indoeuropiečius pavadino baltais — kalbotyros reikalui sugalvotu terminu, kurio istorijos šaltiniuose nėra. Ir kiek- vienas, žinantis, kaip ir dėl ko jis sugalvotas, nė nemėgino ieškoti. Ir vis dėlto vienos etninės kilmės Pabaltijo tautos galėjo turėti ben- drą pavadinimą. Pirmas jį atskleidė H. Latvis. Kronikoje jis aprašo lettų: Lettijos, Lettonijos ir Lettigalijos gyventojus. Jie visi vienos genties, skiriasi pagal teritorinę valdymo priklausomybę: Lettonijos gyventojai — lettonai, Livonijos dalies — Lettijos — lettai, o Lettiga- lijos — lettigalai. Jų kaimynai, gyvenę kairiajame Dauguvos krante, selonai (sėliai) ir samigalai (žemgaliai) yra jų giminaičiai, tačiau livonai (lyviai, lybiai) ir aisčių vardo paveldėtojai — estai — lettams (baltams) ne giminės, skiriasi kilme ir kalba. Lettonijos ir lettonų vardas ne atsitiktinis ir ne Kronikos autoriaus pramanytas. Šitai liu- dija tai, kad Mindaugas titulavosi rex Lettowiae"!, Gediminas loty- niškai — rex letwinorum, IetpilnoFai, lethphanorum, lethwino- rum??, vokiečių kalba rašytose sutartyse jis — koning van Lethoven, Lettowen?, Varmijos vyskupo rašte lietuviai — litwini“*, popiežiaus rašte Lietuva — Letthovia?“.

9 Ten pat. P. 67.

20 Seriptores rerum Prussicarum. Leipzig, 1861. Vol. 1. P. 733—735; Lietuvos TSR istorijos šaltiniai. V., 1955. T. I. P. 22—23. Š a und Curlandisches Urkundenbuch/Ed. T. G. Bunge. Reval, 1853.

14

H. Latvis lettonus, lettus, lettigalus, Lettonia, Lettia, Lettigalia daug kartų minėjo, tuos vardus visada rašė vienodai, tik vieną kartą, aprašydamas, kaip rusai prie Odenpės ir Vendeno veikė kartu su lie- tuviais, vietoj lettonų pavartojo to vardo rusišką formą, būtent: „Kur rusai padarė mažiau žalos, ten pridėjo ranką litvinai (litowini) ir ža- lą padidino“ (XXV, 3). Čia Kronikos autorius lettonus pavadino litvi- nais, norėdamas pabrėžti, kad juos, kaip savo bendrininkus, taip va- dino rusai. Iš Kronikos teksto ir to paties laikotarpio popiežiaus bulių matyti, kad prie žodžio su kamienu /et/- dedama priesaga reiškė: -onija — šalį, didelį žemės junginį, turintį savo valdovą (princeps), -ią — žemę su vienu ar keliais seniūnais, -galia — šalies arba didelės žemės kraštą.

Livonijos kronikos autorius, kaip minėta, į Europos kultūros istori- + ją pateko ne baltiška Letto, o vokiška pavarde. Tai atsitiko verčiant veikalą iš XIII a. pirmosios pusės lotynų kalbos į XIX a. vidurio na- cionalines vokiečių ir rusų kalbas. Versti tolimą praeitį siekiantį kū- rinį labai sunku. Vertėjui reikia skaitytis su istoriškumo ir racionalu- mo reikalavimais. Jo tekstas turi būti istoriškai autentiškas ir naujo- viškai logiškas ta kalba, į kurią originalas verčiamas. Nebevartoja- miems ar pasikeitusios reikšmės žodžiams reikia ieškoti atitikmenų, kas ne visada pavyksta, ir dėl to pasitaiko net didelių nesusipratimų. Zuvus antram Livonijos vyskupui Bertoldui, lyviai sulaužė taiką, už- puolė vyskupo sodybą, „išsivedė arklius, tai dirvos liko neartos, bažnyčiai padaryta nuostolių beveik už du šimtus martyres“ (II, 9). Vertime martyres virto kankiniais, nors tas žodis XIII a. reiškė pini- gus, skaičiuojamus kiaunių kailiukais, rusų vadintais kunicomis. Pirmieji Kronikos vertėjai buvo vokiečiai, jie letto vardą, kaip pavel- dėtą, skyrė latviams, o lettono — lietuviams.

S. A. Anninskis savo vertime lettų nevadina „Ilatyšy“, o lettonus verčia „litovčy“. Beto, Kronikos autorius jam — Genrich Latvijskij, kas atitinka vokiečių Heinrich von Lettland. S. A. Anninskio manymu, de Lettis reikšmė tokia abejotina, kad J. D. Gruberio ir jo šalininkų iš- vada dėl latviškos kilmės nepagrįsta. „Vokiška autoriaus orientaci- ja nekelia abejonių ir turi tokį pat atspalvį, kokia visiškai priklauso echten Deutschen. Todėl kritiškam Kronikos vertinimui, stačiai sa- kant, nėra skirtumo, ar Henrikas buvo „vokietis, kuriam krikštyti lettai artimesni už kitus „pagonis“, ar Vokietijoje išauklėtas lettas, kuris brendo vokiečių katalikybėje i ir kultūra bei pažiūromis pasidarė daugiau vokietis negu lettas“29

Lettus padalijus į lietuvius ir latvius, o visus vokiečius (piligrimus kryžiuočius, brolius riterius kalavijuočius ir rygiečius miestiečius) suvienodinus, dingsta Kronikos autoriaus religinės ir kartu su jomis visuomeninės politinės pažiūros. Todėl vertėjams ir komentatoriams

22 Gedimino laiškai. V., 1966. P. 23, 29, 37, 59. 2 Ten pat. P. 65, 187.

* Ten pat. P. 81.

5 Ten pat. P. 85.

* Fenpux Jareudckui. Xponuka Jiuponuu. C. 15.

15

tokie klausimai, kaip, ko kūriniu Šio skilidija, kam jis skirtas ir kodėl! talentu sužibėjęs autorius liovėsi rašęs ir iš vyskupo sekreto- riaus pasidaręs nežymios parapijos vikaru, besitenkinančiu: Žvejyba, . atrodė nekeltiri ir nespręstini. “> ud

Kronikos originalo teks:e daug dalykų rašoma iEvišnodai, nema; ža prieštaringų ir, atrodo, nelogiškų sakinių ar jų junginių. Rašoma:; duoti taiką ir sudaryti taiką, apgrobti ir siaubti arba niokoti kaimą, priimti krikšto paslaptį ir ją išduoti. Vyskupas įsteigė Kalavijuočių ordiną (Fratres militiae Christi), tačiau Kronikoje jie pradedami mi- nėti tik po penkerių metų nuo įsteigimo, nevadinami kalavijuočiais (gladijeri, ensijeri) ir statomi žemiau už vokiečius kryžiuočius, vadi- namus piligrimais (maldininkais). Be to, Kronikos pradžioje apie pagonis lettonus ir jų valdovus kalbama ne tik palankiai, net giria- mai: jie narsūs kariai, geri raiteliai, klauso savo seniūnų ir karve: džių, nelaisvėn patekusius stengiasi išvaduoti, o žuvusius — pagar“ biai palaidoti, į nelaisvę patekusių graikų apeigų krikščionių negali- ma žudyti ir baudžiant pralieti jų kraują. Kronikos ketvirtoje „kny- goje“, skirtoje Estijos užkariavimui, lettonai pagonys ir rusai krik- ščionys yra bendrininkai, lotynistų (katalikų) bažnyčios priešai, ir iš visų jos gynėjų vokiečių pranašiausi rygiečiai; jų garbei autorius ei- les rašė. H. Latvio pažiūros keitėsi. Kokios jos buvo ir kodėl keitėsi, galima sužinoti iš Kronikos teksto, turint nors ir nedaug Ž žinių apie to meto Pabaltijo tautų, ypač lietuvių, ūkį, tikybą ir buitį?" ir suprantant krikščionių organizacijoje, vadintoje Bažnyčia, besireiškiančias idėji- nes sroves?

Pagonys aisčiai taikiai gyveno su graikų apeigų krikščionimis, su Polocko didžiuoju kunigaikščiu ir Gercikos bei Koknesės kunigaikš- čiais. Ta žodžiu sudaryta taika reiškė, kad pagonys duos klusnumo arba valdžios pripažinimo duoklę ir šaukiami vyks į karą ginti ša- lies. ar krašto nūo užpuolikų. H. Latvis tokią taiką laiko netvirta, nes pagonys tarp savęs kariauja ir taiką su krikščionimis rusais sulaužo,

„ir dėl to patys dažnai kenčia. Kronikos autorius, kaip ir jo globėjas, mokytojas vyskupas Albertas, skelbė, kad tikrą ir pastovią taiką su amžina laime neša krikščionys vokiečiai, nes Kristaus meilė jungia visų genčių ir tautybių žmones, o Marija, Kristaus motina, globoja visus, priėmusius krikšto paslaptį. Pagonys, priimdami iš vokiečių krikščionių taiką, už duotą malonę turi atsiteisti duokle, o už priimtą krikštą užsidėti krikščionybės jungą, kuris reiškė bažnytinės dešimti- nės atidavimą ir dalyvavimą apeigose. Kas, priėmęs taiką, šaukia- mas į karą Bažnyčios ginti nevyksta, tas baudžiamas trijų markių bauda, ir kas,priėmęs krikštą, nusimeta „jungą“, tas pirmuoju atve- ju laikomas duoto žodžio arba priesaikos laužytoju, antruoju — atsi- metėliu, krikšto paslapties niekintoju ir išdaviku. Abiem atvejais Ba- žnyčia, remdamasi krikščioniška teise, ne tik gali, bet ir turi apgro-

*7 Jurginis I. Baudžiavos įsigalėjimas Leo V., 1962. 2 Karsavinas L. Europos kultūros istorija. T. 3: Kova dėl Dievo karalystės ir tautinės valstybės. K., 1934.

16

„bimu atsiimti tai, kas jai priklauso. Kas ginklu tam priešinsis, tas nuo į krikščionių ginklo žus, nes tokia Dievo valia. . : > Krikščionybės platinime čia išskirtina buvo tai, kad pagonis, krikš- tą priėmęs iš vokiečių, turi priimti ir vokiečių tautybę. -Naujakrikštų

ermanizaciją atlieka bažnyčia per savo institucijas: vienuolynus, mokyklas, kariuomenę ir teismą su pagalbinėmis valdymo priemo- nėmis. Šitokios šiaurės vokiečių teutonų tautinės bažnyčios idėjos skelbėjas ir, galima sakyti, pirmasis još vykdytojas buvo Brėmeno— šHamburgo arkivyskupas Adalbertas. Tai įžymi tragiško likimo asme- :nybė. Arkivyskupystę jis gavo iš imperatoriaus Henriko III. Pirmtako pradėtą statyti katedrą liepė griauti ir statyti naują, pranašiausią visoje Vokietijoje. Jai papuošti kvietė dailininkų iš Italijos. Aukštino savo tariamą graikišką kilmę, išdidus buvo su vyskupais ir kunigaik- ščiais. Jis atsisakė siūlomo popiežiaus sosto ir ryžosi savo vyskupystę pastatyti aukščiau už visas kitas vokiečių vyskupystes. Jo bažnyčia turi tapti Šiaurės Europos patriarchątu, jos misija — krikščioninti ir germanizuoti skandinavų ir aisčių tautas, prie jų priskiriant ir Pala- bio (Elbės pakraščių) slavus, ir taip įgyti naujų žemių imperijai. Jo sukurta nepriklausoma germaniška Bažnyčia pirmaus prieš roman- tišką imperijos dalį ir Romos popiežiui bus pavaldi tik formaliai, iš pagarbos, be kokių nors tradicinių prievolių, be to, popiežius paga- liau liks pavaldus imperatoriui. ' :

Šiai idėjai įgyvendinti atsirado nenumatytų kliūčių Skandinavijo- je ir slavų kraštuose (Čekijoje ir Lenkijoje). Priešinosi tų kraštų ka- raliai. Atsirado net dvi naujos arkivyskupystės, Brėmeno ir Hambur- go konkurentės, tai Lundo Danijoje ir Gniezno — Lenkijoje. Lundo miestas su pietine Švedijos dalimi priklausė Danijos karalystei. Skandinavų ir vakarų slavų arkivyskupai nepripažino Brėmeno arki- vyskupo patriarchu ar metropolitu, sukilimu pasipriešino Slavijos pagonys vendai (venedai), ir Adalberto planai žlugo po puošniausios katedros galios griuvėsiais. Jo pastangas rėmė Henrikas III ir po jo — Henrikas IV, tačiau priešinosi popiežius ir kai kurie vokiečių. karaliai ir hercogai. Mainco arkivyskupas, Švabijos, Bavarijos ir Karintijos hercogai 1066 m. privertė Henriką IV atsisakyti Adalberto kaip įtakingiausio politinio patarėjo. Tuo pasinaudojo Saksonijos hercogas, Otono palikuonis, pretendavęs į imperatoriaus sostą. Jis užpuolė Brėmeną, užėmė miestą ir išvijo arkivyskupą, atėmė iš jo ci- vilinę ir bažnytinę valdžią. Jam pritarė daugelio kunigaikštysčių val- dovai. Adalbertas, likęs beveik tremtiniu ir popiežiaus Leono IX lega- tu Šiaurės Europai, 1072 m. mirė ir palaidotas Brėmene.

Jo kanauninkas Adomas Brėmenietis (Adam Bremensis) buvo katedros mokyklos mokytojas (scholastas) ir misijų vykdytojas. Jis ilgesnį laiką viešėjo Danijoje karaliaus Sveno Estridsono dvare ir galėjo pasinaudoti ten esančiais šaltiniais ir Adalberto misionierių pasakojimais. Apie 1070 m. parašė Hamburgo bažnyčios istoriją, iškėlė didelius Adalberto nuopelnus ir tekstą baigė jo mirtimi. Po tremtinio Adalberto mirties užėmė Brėmeno— Hamburgo arkivysku-

2.— 5824 17

pystės sostą, tačiau bažnytinis ir pasaulietinis. valdovas, savo galia prilygęs hercogui, buvo neilgai, nes-apie 1076 m. mirė.

Už parašytą Bažnyčios istoriją- su išdidaus ir plačių sumanymų arkivyskupo biografija pelnė pirmojo ir geriausio šiaurės Vokietijos istoriko garbę, nors didžioji veikalo dalis skirta Skandinavijai, apra- šymams, kaip ten siunčiami misionieriai ir vyskupai kovojo su pago- nimis; socialiniai ir politiniai konfliktai skiriami religiniams. Ir vis dėlto švedų istorikai pripažįsta, kad A. Brėmenietis apie švedus patei- kė daugiau patikimesnių žinių, negu jie patys turėjo apie save. Buitis ir kultūra vaizduojama aiškiai ir sklandžia kalba; matyt, kad rašyti mokytasi iš Antikos autorių, sekant Salustijum. Veikalas padalytas į keturias knygas, paskutinioji skirta Baltijos saloms ir pakraščiams. Joje pasakojama apie Samlando sambus ir prūsus, gyvenančius kaimynystėje su rusais ir lenkais; tie Pabaltijo žmonės esą labai paslaugūs, prekiaują kiaunių kailiukais ir daug ką girtina autorius galėtų pasakyti apie jų papročius, jeigu jie būtų krikščionys“.

Keitėsi popiežiai, imperatoriai ir arkivyskupai, bet Adalberto ir ir A. Brėmeniečio idėja krikščioninti pagonis juos germanizuojant liko gyva. Livonijoje ją stengėsi įgyvendinti trys Brėmeno arkivys- kupo įšventinti pirmieji vyskupai. Trečiasis, Albertas, buvo jį šventi- nusio arkivyskupo kanauninkas. Dėl karinės pagalbos jiems, kaip misionieriams ir „bažnyčios steigėjams, popiežius Inocentas III krei- pėsi į Saksoniją“. Saksų pagalbai pasirodžius menkai ir neveiks- mingai, tas pats popiežius pirmąjį kryžiaus žygį į Livoniją paskelbė Brėmeno arkivyskupystėje. 1204 m. bulė adresuota to krašto (šiau- rės, arba žemutinės, Vokietijos) valdovui arkivyskupui, sufraga- nams ir jo abatams ir kitiems bažnyčių prelatams. Joje rašoma: Albertas, Livonijos vyskupas, „...pasistengė sutvarkyti tris dvasi- nius ordinus, būtent vienuolių cistersų ir reguliariųjų kanauninkų, kurie, vienodai atsidėję drausmei ir mokymui, dvasiškais ginklais | kovotų su žemės žvėrimis, ir tikinčiųjų pasauliečių, kurie, vilkėda- mi tamplierių abitus, vyriškai ir tvirtai priešintųsi laukiniams, puo- lantiems naujųjų krikščionių tikėjimo atžalyną“?

Kryžiaus žygio dalyviai, Kronikoje vadinami piligrimais, sudarė vyskupo kariuomenę. Ji buvo nevienodos karinės patirties ir gebėji- mų, svarbiausia — ne nuolatinė. Metus atitarnavusi, grįžta į Vokie- tiją, ir vyskupui kasmet reikia ieškoti naujų kryžiuočių. Kalavijuo- čių ordinas — nuolatinė kariuornenė, sudaroma iš riterių pasauliečių, išsirenkančių savo karvedį ir valdytoją — magistrą. Jie kariauja su pagonimis ne už nuodėmių atleidimą, kaip piligrimai, o už atlygini- mą. Dėl to ir kilo nesantaika tarp tik ką įsteigto Ordino ir vyskupo su jo pagalbininkais: dvasininkais vienuoliais ir nevienuoliais, su visais bažnyčios tarnais, to meto klierikais:

“" Adam von Bremen. Gesta Hammaburgensis ceelesie pontilieum/ HMrsg. B. Schmeidler. Hanower; Leipzig, 1917; Lietuvos TSR istorijos šaltiniai. T. I. P. 24—25.

* Popiežių bulės dėl kryžiaus Žygių prieš prusus ir lietuvius XIII a. P. 24— 26. -Nr. 5. |

3 Ten pat. p. 30

18

Iš daugelio tada veikusių vienuolynų Rygos vyskupas Albertas pasirinko cistersus ir įkurdino juos Dinamiundėje. Politinius tikslus jis paveldėjo iš Brėmeno, o bažnytinius — iš šito 1098 m. Prancūzi- jojeįsteigto ir greitai paplitusio Ordino su 1135 m. atsiradusia ber-

nardinų šaka. Šios šakos pradininkas — Klervo (Clairvoux) vienuo- |

lyno abatas Bernardas, popiežiaus pakeltas į šventuosius ir krikš- čioniškoje filosotijoje išgarsėjęs Bernardo Klerviečio vardu. Pirma- sis vienuolis cistersas Livonijoje buvo H. Latvio dažnai minimas Te- odorikas, pradėjęs savo veiklą kaip misionierius ir įsikūręs lyvių gy- ventame krašte — Treidene. Jis daug kuo padėjo antrajam vyskupui Bertoldui, kuris taip pat buvo cistersas, pavadavo į Vokietiją išvykusį Albertą ir tuo metu (1202 m.) įsteigė Kalavijuočių ordiną. Čia dera priminti, kad pirmasis Prūsijos vyskupas Kristijonas taip pat buvo cistersas ir 1215 m. įsteigė Dobrynės brolių ordiną, panašų į Kalavi- juočių.

XII a. pabaigoje Cistersų ordinui Europoje priklausė 529 vienuoly- nai, kurių siekimai ir veikimo būdai sparčiai keitėsi. Pradžioje vie- nuoliai vadovavosi 1118 m. sudaryta „Meilės chartija“ (Ckarta ca- ritatis), siekusia asketizmu ir mistika reformuoti krikščionybę, nu- valyti nuo jos pasaulietiškas materialines ir moralines blogybes ir priartinti ją prie ankstyvosios krikščionybės. Cistersai neturi būti

žemdirbių našta, privalo patys dirbti žemę ir melstis. Bet kad užtektų.

laiko maldoms ir Kristaus kančių apmąstymams, į vienuolyną ūkio darbams priimami ir pasauliečiai, vadinami konversais. Jie, kaip ir vienuoliai, buvo tituluojami broliais ir atstojo feodalinio žemvaldžio dvaro šeimyną.

Vienuoliams cistersams buvo draudžiama kunigauti, laikyti mi- šias, klausyti išpažinčių, sakyti pamokslus ir krikštyti, neleidžiama puoštis, vaišintis, valgant kalbėtis, dalyvauti medžioklėse ir žaidy- nėse. Jie turi vadovautis meile Kristui ir juo sekti gyvenime. Ordino globėja — švenčiausioji mergelė Marija, taikos karalienė. Cistersai ją garbino giesmėmis ir gražiausiomis legendomis, buvo įžymiausi jos kulto kūrėjai. Jie turėjo sekti Kristumi, skelbti jo vardą ir būti pavyzdžiu visiems krikščionims, neišskiriant nė kunigų, kurie gyveno palaidai ir, naudodamiesi žemiškomis gėrybėmis, skriaudė vargšus, nepaisė darbo etinės reikšmės. Kaip sekti Kristumi ir gerbti jo vardą, išaiškino šv. Bernardas, pašalinęs daugelį „Meilės chartijos“ draudi- mų. Kristus nebuvo atsiskyrėlis, jis veikė visuomenėje keliaudamas, mokydamas, smėrkdamas nedorėlius, girdamas dorus, guosdamas bevilčius. Sekti Kristumi reiškė ne vien tikėti juo, bet ir ginti jį nuo netikėlių ir apsimetėlių, krikšto paslapties niekintojų. Kristus liepė apaštalui Petrui įkišti kalaviją į makštį, nes kas su kalaviju kariauja, tas nuo kalavijo ir žūsta. Šv. Bernardas aiškino, jog tai nereiškė, kad Kristus būtų draudęs savo mokiniams ar pasekėjams tarnauti ginklu. Remdamasis evangelija pagal Luką (III, 14), jis įrodinėjo, kad kariauti ir kraują pralieti krikščioniui nedraudžiama, ypač gi- nantis. Savo veikalą „Pagyrimas naujiesiems riteriafns“ jis paskyrė

19

Tamplierių (bažnyčios gynėjų) ordinui. Ten 'skelbiama: saugus tik tas riteris, kuris kūną dengia geležieš, o dvasią — tikėjimo šarvais; šitaip ginkluotas jis nebijo nei vėlnio, nei žmogaus, nebijo mirti tas, kuris žino, kad miršta už Kristų ir po mirties patenka į amžiną jo prieglobstį. ;

H. Latvis tikėjo cistersais ir šv. Bernardu ir, sekdamas A. Brėmne- niečiu, parašė savųjų vilčių sudužimo dienoraštį. Livonija, turėjusi tapti žemėje kuriamos Dievo karalystės vokiška provincija, virto žu- dynių ir žemdirbių nuolatinio niokojimo vieta. Krikštyti lyviai ir lat- viai pasidarė tokie žiaurūs, kad žudė ne tik pagonis vyrus, nes jie visi karjai, bet ir moteris, vaikus (XII, 6). Pagonių krikštytojai švedai su- rinko duoklę ir pabėgo (1, 13), o danų kunigai, klusnūs Lundo arki- vyskupui ir Danijos karaliui, išvijo vokiečių kunigus ir pakorė seniū- ną, kam jis tuos kunigus įleido į Estijos dalį, kurią jie jau buvo apš- lakstę krikšto vandeniu (XXIV, 1, 2). Dėl to, kad visi naujakrikštai ir netikėliai nekrikštai rengė sąmokslą išvyti vokiečius iš savo šalies (X, 2), nes jungas pasidarė nebepakeliamas, kalti pasauliečiai ir ypač kalavijuočiai (XIV, 10, 15; XII, 5). Tačiau jie, už Kristaus vardo gynimą ginklu gavę valdyti trečdalį užkariautos teritorijos su viso- mis pajamomis, neišskiriant bažnytinės dešimtinės, su savais kuni- gais ir fogtais tuo nesitenkino ir prašė popiežių skirti jiems atskirą vyskupą““. Popiežius kol kas jo neskyrė, bet skundą laikė pagrįstu ir 1213 m. bulėje skelbė: „Kaip patyrėme, gerbiamas mūsų brolis Rygos vyskupas kai kuriems naujakrikštams, vos tik visiškai įskiepytiems į šventojo tikėjimo mokslą, skriausdamas Kristaus riterijos brolius, atima palikimą Rygoje ir kitaip juos neprideramais apsunkinimais vargina. Todėl pasitaiko, kad, atsigręždami atgal, tie, kurie prie ar- klo jau pridėjo ranką, nusimeta Kristaus jungą ir slysta į senosios stabmeldystės klaidas, nes minėtasis vyskupas su krikščionimis jau elgiasi taip, kaip su pagonimis“?*,

Tai skaudžiai įžeidė vyskupą Albertą, regula drausmintus kanau- ninkus ir visų jų globėją Brėmeno arkivyskupą. Už žiaurumą ir gy- ventojų turto grobimą jis skundė kalavijuočius. Ir kai buvo sužinota, kad į Rygą atvyksta Alberto kviestas popiežiaus legatas aiškintis pa- dėties ir abipusių kaltinimų, prie kurių priklausė ir vyskupo santykiai su pravoslavais, H. Latviui buvo pasiūlyta raštu išdėstyti visą teisybę apie tai, kaip šv. Marijos taikos karalienės bažnyčia, nugalėjusi dau- gybę įvairiausių kliūčių ir nesėkmių, išėjo laimėtoja, pelnė Rygos ka- tedros vardą ir Livonijos arkivyskupystės sostinės teises. Kronikinin- kas savo užrašus panaudojo kaip metmenis siužeto ataudams, ir 1225 m., jau popiežiaus legatui atvykus, kūrinys buvo baigtas.

Legatas keliavo po Livoniją (Latviją ir Estiją), visur pagarbiai buvo sutiktas, savo sprendimais rodė palankumą vyskupui. Skatino teutonus broliškai sugyventi, neskriausti vieni kitų, prašė juos nedėti ant naujakrikštų pečių nepakeliamo jungo, -„nes Viešpaties jungas O P, Da pr ro — r EE

32 Ten pat. P. 40. Nr. 11. *3 Ten pat. P. 46/ Nr. 14.

20

turi būti lengvas ir visada primenantis tikėjimo paslaptis“, be palio- vos ir įsakmiai reikalavo iš kalavijuočių, „kad jie lyvius, lettus ir ki- tus naujakrikštus mokytų krikščionių tikėjimo ir ant jų pečių dėtų lengvą Jėzaus Kristaus jungą ir jų gailėtųsi imdami dešimtinę ir ki- tas rinkliavas, kad tie, pajutę per sunkią naštą, negrįžtų į netikėji- mą“ (XXIX, 3). Iš estų žemės Vironijos jis išvarė danus, nes „Vironi- ją pradžioje po krikščionių tikėjimo jungu atvedė livoniečiai su Šven- čiausios mergelės vėliava“, ir jo pasiuntinys, nuvykęs į Revelį, pri- vertė danus su tuo sutikti (XXIX, 6).

Po kelionės grįžęs į Rygą, legatas dalyvavo katedros atidarymo iškilmėse. Nusipelniusiai šv. Marijos bažnyčiai popiežius suteikė Ry- gos katedros titulą, tačiau vyskupo Alberto į arkivyskupus nepakėlė, nors jis tas pareigas ėjo jau daug metų. Veikalo autoriaus viltys, kad laimės teisybė ir Rygos arkivyskupas Albertas taps Livonijos valdovu, žlugo. Jis parašė dar vieną skyrių (XXX), vaizduojantį, koks kilnus ir koks neįtikėtinai žiaurus buvo popiežiaus legato vyk- dytas kryžiaus žygis prieš Ezelio estus, ir daugiau neberašė, sulaužė plunksną. Jo Livonijos kronika, kaip skundas dėl krikščioniškos ne- teisybės, per Brėmeno arkivyskupystę ir Romos kuriją paplito nuora- šais. Būdinga tai, kad XVI a., reformacinio judėjimo laikotarpiu, padarytą nuorašą J. D. Gruberis rado ir paskelbė XVIII a., šviečia- mojoje epochoje.

Rankraščio platinimas didesnio judėjimo už tautinės Bažnyčios kūrimą nesukėlė, nes jos kūrėjų kulto apeigose buvo vartojama loty- nų kalba, naujakrikštams nesuprantama ir tiek pat paslaptinga, kaip ir šventasis krikšto vanduo. Vaizdu reiškiama mistika buvo laikoma tikėjimo platinimo priemone. J. D. Gruberis paskelbė nuorašą, pada- rytą XVI a., kai bažnyčios reformuotojai apeigose lotynų kalbą pakei- tė vokiečių kalba ir reikalavo melstis iš rašto, atsisakius apeigų mistikos. XVIII a. tai nebeaktualu. Paskelbtame originalo tekste ir vokiškame vertime jau buvo ieškoma autentikos, aprašomų įvykių l0- gikos ir medžiagos istorinei geografijai. XIX a. į Livonijos kroniką jau žiūrima kaip į istorinio žanro literatūros veikalą ir ginčijamasi, kuriai tautai priklauso autorius ir jo kūrinys, nes pasaulietinio turinio

„ literatūra negalėjo likti „niekieno žemėje“, kurią vokiečiai vadino Wildnis.

H. Latvį pasisavino vokiečiai. Jo Kronika, nors ir daug kartų buvo versta, tebeverčiama ir dabar“*. Naujausiuose vertimuose nevienodi- nama nevokiškų žodžių, visų pirma tikrinių vardų (vandenų, gyven- viečių, asmenų) rašyba, nes to paties žodžio užrašymas skirtingomis arba dvigubomis raidėmis laikomas fonetiniu ir semantiniu kalbos

paminklu. Tai stengiamasi išsaugoti i lietuviškame vertime..

* Heinrichs livlžndische Chronik/ Bearb. v. I.. Arbusov u. A. Bauer. Hanno- ver, 1955; Heinrich von Letiland. Livlandische Chronik / Neu ūbersetzt von A. Bauer. Darmstadt, 1959. H. Latvio kronikos vertimą (S. A. Anninskio pataisytą) į estų kalbą 1989—1990 m. leidžia Estijos TSR Mokslų Akademijos Istorijos institutas. „mą parengė Esmas Tarvelis ir TSRS Mokslų Akademijos Istorijos institu- tas.

21

H. Latvis savo veikalo skyrius pagal siužeto fragmentus padalijo į labai nevienodo dydžio pastraipas, jas sunumeravo, bet nepavadino. Pastraipų antraštes sukūrė originalo skelbėjai ir vertėjai savąja gramatiškai sunorminta rašyba. Lietuvių kalba turime tik tris trum- putes politiškai reikšmingas Kronikos ištraukas“? ir du platesnius jos turinio atpasakojimus su nevienodai rašomais tikriniais var- "dais*?. Lietuviškose pastraipų antraštėse vartojamas tas vardas, ku- rio rašyba artimesnė lotyniškam originalui, tikint, kad H. Latvis var- dus rašė iš gyventojų lūpų. Rodyklėje skirtingai užrašyti vardai de- dami vienas po kito tame pačiame lizde.

Originalo rašybos nevienodumai, perkelti į vertimą, daro tekstui stilistinę žalą, tačiau rodo bendrus baltų ir ugrofinų kalbų žodžius arba jų formas, kaip skirtingų tautų kultūros bendrumo paminklus. Bendriniai ir tikriniai žodžiai sako, su kuo senovėje, patenkant į rašy- tą istoriją, lietuvių gyventa kaimynystėje ir su kuo pendrauta| Rem- damasis lietuvių ir suomių, lyvių bei estų giminaičių, kalbf bendry- bėmis, Kazimieras Būga aiškino, kad vieni ir kiti meldėsi nesuasme- nėjusiam dievui. Tuomet jau gyveno dūminėje troboje ir vadino ją pirtimi. Ta pirtis su sienomis. Aplink dūminę trobą turėjo dar- žą, aptvertą .basliais, ir tvoroje, kad nereikėtų laipioti, laikė spragą. Lietuviai buvo žemdirbiai. Tai rodo šie žodžiai: vaga, javai, sėmenys, žirnis, rugys, sora, pelai, putra, talka. Apie gyvu- lininkystę kalba žodžiai: avinas, ožys, žąsis, paršas. Vilna, šeriai rodo, kad buvo laikomos avys, kiaulės. Mokėjo austi. Šitai matyti iš nyčių vardo. Apavui siuvo kurpes iš odos ir šikšnos. Galvą nuo saulės ir šalčio dengė kepure. Nuo šalčio rankas saugojo pirštinės (ušma- lai). Iš paukščių ir žvėrių žymesni buvo: strazdas, šarka, tetirva, tauras, briedis ir šeškas“. :

Esame dėkingi K. Būgai, kad jis, lygindamas baltų ir ugrofinų tos pačios arba gretimos reikšmės žodžius, paliko mums pirmuosius lietuvių etnograiijos duomenis. Remdamasis H. Latvio kronikos me- džiaga, tuos mums labai reikalingus duomenis. galės papildyti toks lyginamosios kalbotyros specialistas, koks, buvo K. Būga. Mums tuo tarpu užteks to, kad, skaitydami pirmojo baltų rašytojo ir istoriko veikalą, sužinosime, iš kokių genčių klostėsi lietuvių, latvių ir estų tautos, kaip jos bendravo, gindamosi nuo vokiečių, danų, švedų užka- riautojų, kaip vietos gyventojai buvo krikštijami, kodėl taip ilgai ir atkakliai priešinosi, kuo tikėjo ir netikėjo, kokie buvo jų ginklai ir kaip įrengtos ir ginamos pilys ir miškuose bei pelkėse padarytos slėp- tuvės, kokių jie laikėsi papročių, iš ko gyveno ir kokia krikštytojų ir užkariautojų našta juos slėgė, kaip žuvo lietuvių kunigaikščiai Svel- gatas, Daugerutis ir Steksė su daugeliu vyrų, ir kaip Lietuva buvo apginta, iki jos valdovu tapo Mindaugas.

35 Lietuvos TSR istorijos šaltiniai. T. 1. Nr. 10, 25, 26.

3 Varakauskas R. Vokiečių feodalų agresija į rytinį Pabaltijį ir lietuvių kova si ja XIII a. 1 ketvirtyje // Vilniaus valst. pedagoginio instituto mokslo darbai. 1957. T. 3; Jurginis J. Lietuvių karas su kryžiuočiais. V., 1964. P. 50—67.

37 Būga K. Rinktiniai raštai. V., 1961. T. 3. P. 494—495.

22

HEINRICUS DE LETTIS

CHRONICON LIVONICUM VETUS CONTINENS RES GESTUS TRIUM PRIMORUM EPISCOPORUM

FRANCOFURTI ET LIPSIAE MDCCXL

HENRIKAS LATVIS

SENOSIOS LIVONIJOS KRONIKA, PAGRĮSTA TRIJŲ PIRMŲJŲ VYSKUPŲ DARBAIS

FRANKFURTAS IR LEIPCIGAS 1740

PIRMOJI KNYGA

I (1184—-1196 metai) MEINARDAS, LYVIŲ APAŠTALAS IR PIRMASIS VYSKUPAS

1. Kūrinio tikslas Viešpaties apvaizda, prisiminusi Raabą (Egip-

tą) ir Babiloną, tuos paklydėlius gentainius,

šiais, naujais mūsų laikais, štai kokiu būdu pažadino lyvius (Lyvo-

nes) iš jų gilaus stabmeldiško miego ir nuodėmingos stabmeldystės (ydololatriae).

2. Meinardo Gyveno kilnus ir garbingai pražilęs vyras, var-

atvykimas du Meinardas, švento Augustino vienuolyno

Sigeberge dvasininkas (sacerdos). Jis vien dėl

Kristaus ir tik dėl pamokslų atvyko į Livoniją (Lyvoniam), lydimas

teutonų pirklių, kurie draugavo su lyviais ir ne kartą buvojo jų že- mėje, laivus palikę stovėti Dauguvos (Dunae) žiotyse.

3. Susitarimas Minėtasis dvasininkas krikščionybei platinti su Polocko gavęs leidimą iš Ploceko (Polocko) karaliaus kunigaikščiu (rege) Voldemaro (Vladimiro), kuriam pago-

nys (pagani) lyviai mokėjo duoklę, ir, gavęs iš jo dovanų, narsiai ėmėsi dieviško darbo ir, skelbdamas Reik:Eionyae lyviams, pastatė bažnyčią.

4. Pirmieji Ykeskolos kaime (in villa). Šitame kaime pir- naujakrikštai mieji krikštijosi Ylo, Kulevo tėvas, ir Vielo,

Ė Alo tėvas, jais pasekė ir kiti kaimiečiai. 5. Susidūrimas su Kitą žiemą lettonai siaubė lyvius ir daugelį jų lietuviais 1185 m. išsivedė į nelaisvę. Gelbėdamasis nuo lettonų į pykčio, pamokslininkas (praedicator) su ykes- kiliečiais pasislėpė miške. Jiems pasitraukus, Meinardas ėmė kaltinti lyvius neprotingumu, nes jie visai neturėjo tvirtovių, pažadėjo pasta- tyti pilį (castrum), jeigu jie sutiks pasidaryti Dievo vaikais. Lyviai

priėmė pasiūlymą ir pasižadėjo krikštytis.

6. Pilies Todėl vasarą atvyko akmentašiai iš Gotlando. pastatymas Lyviai vėl prisiekinėjo tikrai norį priimti krikš- Ykeskoloj čionių tikėjimą ir žadėjo, nors ir apgaulingai,

kad jų dalis krikštysis prieš pilies Ykeskoloj statymo-pradžią, o kai pilis bus pastatyta, tada krikštysis ir visi kiti. Tada akmentašiai padėjo pamatus. Penktoji pilies dalis, statyta pa-

24

mokslininko lėšomis, buvo jo nuosavybė, žemę bažnyčios statybai jis buvo gavęs anksčiau. Kai pagaliau pilis buvo baigta, krikštą priėmu- sieji atsimetė, o nesikrikštiję atsisakė krikštytis. Tačiau Meinardas neatsisakė savo sumanymo.

. "= Tuomet kaimynai pagonys semigalai. (semi-

Žemgalių ketinimas ga/li), išgirdę apie pastatą iš akmens ir neži-

sugriauti pilį nodami, kad akmenys suklijuoti kalkėmis

(caemento), atėjo su drūtomis laivų virvėmis

ir norėjo neišmanėliai pilį nutempti į Dauguvą. Sužeisti strėlėmis jie pasitraukė nieko nepadarę.

7. Kitos pilies Panašiais apgaulingais pažadais Meinardą ap-

pastatymas Holme gavo kaimyninio Holmo kaimiečiai; gavę pilį,

gudrumu jie pasiekė nemažo laimėjimo. Šeši

jų nežinia kokiu tiksla krikštijosi, jų vardai: Viliende, Uldenago, Vade, Valdeko, Gerveder ir Vietzo.

8. Meinardo Tuo metu, kada buvo statomos Ykeskolos ir pakėlimas vyskupu Holmo pilys, Brėmeno arkivyskupas Hartvikas įšventino Meinardą vyskupu.

9. Vyskupo Baigus statyti antrąją pilį, gudruoliai užmiršo

nesėkmė Holme priesaiką, ir nė vienas iš jų nepriėmė krikšto.

Pamokslininkas, žinoma, :liūdėjo, ypač tada,

kai išgrobstė jo turtą, sumušė šeimyną (familia) ir nusprendė jį patį

išvaryti iš lyvių žemės. Krikštą, gautą vandeniu, norėjo nuplauti Dauguvoje ir pamokslininką išsiųsti atgal į Teutoniją.

10. Vyskupo Vyskupas Meinardas evangelijai skelbti turėjo pagalbininkas pagalbininką Teodoriką, Cistersų ordino brolį, Teodorikas vėliau (1211 m.) tapusį estų vyskupu. Torei- į dos lyviai norėjo paaukoti jį savo dievams, kad Lyviai buria, pasėliai jų laukuose būtų derlingi ir nekentėtų ką su juo daryti nuo liūčių. Žmonės susirinko ir, norėdami su- žinoti dievų valią dėl aukojimo, metė burtus: paguldė ietį ant žemės ir vedė per ją žirgą; Dievo valia žirgas žengė " per ietį dešine koja, laikoma skirta gyvybei. Brolis tuo metu meldėsi ir ištiesta ranka laimino žmones. „Zynys sakė, kad krikščionių Dievas sėdi ant žirgo nugaros ir valdo jo kojas, todėl reikia nuplauti žirgo nugarą ir tokiu būdu pašalinti Dievą. Kada tai padarė, žirgas per ietį vėl žengė gyvybei skirta koja, brolis Teodorikas išliko gyvas. | Tas pats brolis, pasiųstas į Estoniją, iš pagonių patyrė didelį ir mirtiną pavojų per saulės užtemimą Jono Krikštytojo dieną (1 191. m. birželio 24), nes pagonys kalbėjo, kad jis praryja saulę. Tuo metu kažkoks sužeistas lyvis iš Toreidos prašė brolį Teodoriką jį išgydyti ir žadėjo krikš- tytis, jeigu žaizda užgis. Brolis sugrūdo žoles (herbas), nors ir nežinojo jų veikimo, pasitikėdamas Dievo valia, ir

25

Gydymas žolėmis

kai lyvį krikštijo, tas kūnu ir dvasia pasijuto sveikas. Ir tas lyvis To- reidoje buvo pirmas, priėmęs krikščionių: tikėjimą.

Vienas sergantis pašaukė brolį Tėodoriką ir prašė jį krikštyti, ta- čiau atkaklus moterų pasipriešinimas sutrukdė įvykdyti šitą šventą pasiryžimą. Tačiau kada liga sustiprėjo, moterų netikėjimas susvyra- vo: ligonis buvo pakrikštytas ir perduotas Viešpačiui dievui; kada jis mirė, tai vienas naujakrikštas, buvęs už septynių mylių nuo ligonio namų, matė ir pažino, kaip jo vėlę angelai nešė į dangų.

11. Lyviai neleidžia Kada minėtasis vyskupas patyrė lyvių užsi- Meinardui išvykti spyrimą ir savo darbo nesėkmę, surinko klieri-

kus ir brolius (vienuolius) ir vyko prie pirklių laivų, pasirengusių Velykoms išplaukti į Gotlandą ir palikti kraštą. Klastingi lyviai, bijodami ir įtardami, kad pas juos gali atvykti krikš- čionių kariuomenė, verkdami ir apsimesdami stengėsi atkalbėti vy- skupą nuo sumanymo ir kalbėjo panašiai, kaip buvo sakoma šv. Mar- tynui, nors ir ne tuo pačiu tikslu: „Dėl ko, tėve, apleidi mus ir kam palieki mus beglobius? Pasišalinantis ganytojas stato savo avis į plėšriųjų vilkų pavojų“. Ir visi lyviai vėl pažadėjo jam priimti krikš- tą. Geranoris vyskupas jais patikėjo ir, pirklių patartas ir užtikrin- tas, kad kariuomenė atvyks, grįžo pas lyvius. Mat kai kurie teutonai, danai, normanai ir kitų tautybių žmonės (populis). jam pažadėjo, rei- kalui esant, atvežti karių. Kai, laivams išplaukus, vyskupas grįžo, Holmo gyventojai jį pasitiko Judo sveikinimu ir sakė: „Sveikas, ra- bine“, klausė, kokia druskos ir gelumbės kaina Gotlande. Iš širdgė- los jis negalėjo sulaikyti ašarų ir išvyko į Ykeskolą, į savo namus. Jis paskyrė žmonėms susirinkimo dieną, kad primintų pažadą krikš- tytis, tačiau jie nesusirinko ir pažado netesėjo.

Savųjų patartas, vyskupas ryžosi išvykti į Estoniją, kad iš ten su žiemojusiais pirkliais išplauktų į Gotlandą. Lyviai galvojo kelyje pastoti jj ir užmušti. Tačiau vienas toreidietis, Anno, įspėjo vyskupą apie gresiantį pavojų ir paskatino grįžti į namus. Po daugelio kliūčių jis grįžo į Ykeskolą ir ten gyveno, negalėdamas palikti krašto.

12. Susisiekimas Norėdamas gauti iš popiežiaus patarimų, Mei- su popiežiumi nardas slapčia pasiuntė pas popiežių brolį Te- | 2 odoriką iš Toreidos. Šis, supratęs, kad jam ne- galima išvykti iš krašto, ir norėdamas išvengti lyvių persekiojimo, ėmėsi garbingos gudrybės. Jojo raitas, apsigobęs stula, su malda- knyge ir švęstu vandeniu, tarsi vykdamas pas ligonį ir taip aiškinda- mas klausiantiems apie keliavimo priežastį. Šitaip sėkmingai jis pra- sibrovė per lyvių žemę ir stojo priešais šventąjį tėvą (Celestiną III). Šventasis tėvas, išgirdęs apie naujakrikštų skaičių, rado, kad ne tik negalima leisti jiems atkristi, bet reikia juos stipriai laikyti tikė- jime, priimtame laisva valia, ir suteikė nuodėmių atleidimą kiekvie- nam, kas užsidės kryžiaus ženklą, siekdamas apsaugoti naujai įstei- gtą bažnyčią.

26

13. Karas su Tuomet pats vyskupas su vienu švedų hercogu kuršiais ir (jarlu Birgeru), teutonais ir gotais (Gotlando Estijos užpuolimas gyventojais) pradėjo karą prieš kuršius (Ru- ronus). Betgi audra nunešė juos į Vironiją, Estonijos provinciją, kur jie apsistojo ir tris paras tuštino žemę. Ka- da vironai pradėjo derybas dėl krikšto priėmimo, hercogas (Dux Sveciae) surinko iš jų duoklę, išskleidė bures ir, teutonų apmaudui, išvyko namo. .

14. Meinardo Šviesios atminties vyskupas Meinardas po mirtis 1196 m. daugelio darbų :r sielvartų atgulė į patalą ir, pajutęs artėjančią mirtį, pasikvietė Livonijos

ir Toreidos seniūnus (seniores) ir paklausė jų, ar nori po jo mirties likti be vyskupo. Visi tikino, kad su džiaugsmu norėtų turėti vyskupą, ir tėvą. Po kurio laiko vyskupas baigė savo dienas. į

ANTROJI KNYGA

Ii (1197—1198 metai) BERTOLDAS, ANTRASIS LYVIŲ VYSKUPAS

1. Bertoldo Atlikus laidotuvių apeigas ne be apsimetėlių paskyrimas lyvių kūkčiojimų ir ašarų ir kai vyskupo kūnas vyskupu buvo atiduotas žemei, prasidėjo kalbos apie jo įpėdinio paskyrimą; kreipėsi į Brėmeno bažny- čią (arkivyskupo katedrą). dėl tinkamo asmens įšventinimo vyskupu. Paskyrė garbingą asmenį iš cistersų ordino Luko (netoli Hanoverio) * abatą Bertoldą. Iš pradžių jis nenorėjo priimti paskyrimo, bet, arkivyskupo prašomas, sutiko priimti vyskupo naštą.

2. Atvykimas į Pasidaręs vyskupu ir atsidavęs Viešpačiui, at- Ykeskolą ir vyko į Livoniją, bandydamas laimę, be kariuo- pabėgimas iš jos menės (exerciiu), apsistojo Ykeskoloj ir, pra- dėjęs valdyti bažnyčią, pasikvietė įžymiuosius lyvius, tiek pagonis, tiek ir krikščionis. Pavaišinęs juos gėrimais ir apdovanojęs, sakė atvykęs jų kvietimu ir perimąs savo pirmtako vi- sas teises. Pradžioje lyviai priėmė jį maloniai. Vėliau, šventinant Holmo kapines, ėmė ginčytis, tarėsi padegti vyskupą su bažnyčia, užmušti jį ar paskandinti; jie vieni kitus tikino, kad neturtas paskati- nęs atvykti pas juos.

3. Pagalbos Vyskupas, supratęs, kad rengiama kažkas ne- ieškojimas gera, siapta nuvyko į laivą ir grįžo į Gotlandą,

iš ten pasiekė Saksoniją ir dėl bažnyčios žlugi-

mo Livonijoje skundėsi popiežiui, arkivyskupui ir visiems krikščio-

27

nims. Todėl popiežius pažadėjo nuodėmių atleidimą kiekvienam, ku- ris užsidės kryžių ir apsiginkluos (įsigijęs šarvus) prieš klastingus . lyvius, ir davė Bertoldui tokį raštą- (bulę) „kokį buvo gavęs jo pirmta-

kas. Ja.

4. Kryžiaus Vyskupas, tokiu būdu sutelkęs kariuomenę, žygis 1198 m. atvyko su ja į Livoniją ir pasuko į Holmo pilį, stovėjusią „vidury upės (Dauguvos) Sšalojė. Priartėjęs pasiuntė į pilį šauklį paklausti lyvių, ar nori jie priimti kri- kštą ir ar priėmusieji nenori nuo jo atsimesti. Jie atsakė nenorį tikė- jimo pripažinti nei jo laikytis. Vyskupas nieko negalėjo jiems pada- ryti, nes laivus buvo palikęs. Todėl su kariuomene grįžo į tą vietą, kur dabar stovi Ryga, ir su savaisiais tarėsi, ką toliau daryti. 5. Derybos su. Tuo tarpu lyviai susirinko ir, pasirengę mūšiui, lyviais dėl taikos užėmė kitą Rygos kalvos pusę. Tačiau atsiuntė . pas vyskupą atstovą paklausti, dėl ko jis atsi- vedė kariuomenę. Vyskupas atsakė: dėl to, kad iš krikščionybės kaip šunys prie vėmalų negrįžtumėte į pagonybę. Priešindamiesi lyviai sakė: „Tokią priežastį mes atmetame. Išsiųsk kariuomenę ir taikiai grįžk su savaisiais į tą savo vyskupystę. Tuos; kurie priėmė tikėjimą, tu gali versti jo laikytis, tačiau kitus vesk į tikėjimą žodžiais, o ne smūgiais“ (verbis, non verberibus). Vyskupas dėl tikrumo pareika- lavo įkaitais atiduoti savo sūnus; jie susitarė neduoti, tačiau dingsti- mi, kad daliai įkaitų surinkti reikia laiko, siūlė sudaryti trumpalaikes paliaubas ir pagal paprotį, užtikrindami taiką, atsiuntė ietį. Per pa- liaubas jie užmušė daug teutonų, išvykusių pašaro. Tai pamatęs, vyskupas grąžino jiems ietis ir atsisakė taikos.

6. Bertoldo Tuomet lyviai pagal pagoniškus papročius ėmė žuvimas mūšyje šaukti ir rėkti, o kitoje pusėje buvę saksonai rengėsi mūšiui ir netikėtai puolė pagonis. Ly- viai bėgo. Vyskupas savo eiklaus žirgo nesuvaldė ir atsidūrė tarp bėgančiųjų; du jį suėmė, o trečiasis, vardu Imautas, pervėrė jo nu- garą ietim, o kiti sudraskė vyskupą į gabaius. Lyviai, bijodami juos persekiojančios kariuomenės, bėgo toliau, nes pamatė riterio šalmą, kurį, paimtą nuo užmušto teutone, buvo užsidėjęs lyvis. Kariuomenė, žinoma, buvo sukrėsta netekusi vado, bet, išlipusi iš laivų, raita ug- nim ir kalaviju tuštino lyvių žemę.

7. Taikos Tai pamatę lyviai, kad išvengtų didesnės žalos, sudarymas atnaujino taiką ir, pasišaukę dvasininkus, lei- su lyviais do pirmą dieną Holme pakrikštyti apie 50 žmo-

nių, kitą dieną Ykeskoloj pakrikštijo apie šim- tą. Jie įsileido į pilį dvasininkus ir nusprendė kiekvieno išlaikymui duoti po.saiką grūdų nuo žagrės. Kariuomenė, tai patyrusi, apsirami- no ir pasirengė grįžti į namus.

28

t

8. Saksų Tada lyviai, netekę savo ganytojo, patarti klie-

kariuomenei rikų (bažnyčios tarnų) ir brolių Y(vienuolių), išplaukus, pasiuntė atstovą į Teutoniją, kad ten paprašy- lyviai tų jam įpėdinio. Ir taip saksonų kariuomenė, atsimeta = patikėjusi netikra taika, išvyko namo: Pasiliko

dvasininkai ir vienas pirklių laivas. |

Vos tik vėjas išpūtė bures, ir štai klastingieji lyviai vėl grįžo prie savo įprasto maudymosi, jie ėmė nardyti Dauguvoje ir.kalbėjo: „Mes dabar nuplausime krikšto vandenį ir krikščionybę Dauguvos van- deniu ir atsišakysime priimto tikėjimo, kurį ir išsiunčiame su išvyks- tančiais saksonais“. Kažkuris iš išvykstančių saksonų iš medžio ša- kos išdrožė daiktą, panašų į žmogaus galvą; lyviai įsivaizdavo, jog tai ir yra saksonų dievas, ir manė, jog jis sukels potvynius ir ligas, todėl pagal savo papročius išsivirė midaus, kartu gėrė ir pasitarę pašalino galvą nuo medžio, surišo iš rąstų plaustą, pritvirtino prie jo ir kaip saksonų Dievą kartu su krikščionių tikėjimu paleido jūra į Gotlandą, paskui tuos, kurie nuo jų nuplaukė.

9. Pavojus Po mėnesio jie sulaužė taiką, užpuolę brolius, kunigams juos kankino ir kaip vagys prievartaudami

ir vienuoliams išgrobstė jų turtą. Kadangi jie išsivedė arklius,

tai dirvos liko neartos, bažnyčiai padaryta

nuostolių beveik už du šimtus kiaunių kailiukų (martyres). Klierikai bėgo iš Ykeskolos į Holmą ir nežinojo, ko tikėtis ir kaip gelbėtis.nuo pavojaus. “ Ž

10. Bažnyčių Gavėnioje lyviai vėl susirinko ir nusprendė steigėjų išvijimas (už patirtą nederlių) nužudyti kiekvieną dvasi- ninką, kuris po Velykų pasiliks jų žemėje..To-

dėl dvasininkai dėl mirties baimės ir noro ieškoti naujo ganytojo iš- vyko į Saksoniją. Lyviai nusprendė užmušti ir jų žemėje pasilikusius pirklius, tačiau pirkliai apdovanojo seniūnus ir taip išsigelbėjo.

"TREčČIOJI KNYGA

III (1198 metai).. TREČIOJO LYVIŲ VYSKUPO ALBERTO PIRMIEJI VYSKUPAVIMO METAI

1. Paramos 1198 Viešpaties metais garbingasis Albertas, ieškojimas ir Brėmeno kanauninkas, buvo įšventintas vys- kariuomenės kupu.-Po šventinimo vasarą išvyko į Gotlandą telkimas žygiui ir čia kryžium paženklino apie 500 vyrų (viros) prieš lyvius žygiui į Livoniją. Iš čia jis vyko per Daniją ir gavo dovanų iš karaliaus Kanuto, hercogo

29

2. Pirmųjų Voldemaro (Šlėzvigo) ir arkivyskupo (Lun- kryžiuočių do) Absolono.=||||- |

atvykimas Grįžęs į Teutoniją Kalėdų dieną, daugeliui

“davė kryžiaus ženklą Magdeburge, kur tuomet

3. Danų ir vokiečių ' karalius Pilypas su žmona (Kirena, Bizantijos

karalių parama imperatoriaus dukterimi) buvo karūnuoti. Ta-

riantis pas karalių, klausė, ar tie, kurie vyks

4. Kryžiuočiai piligrimais į Livoniją, bus tokioje popiežiaus

gauna karių globoje, kokioje esti vykstantys į Jeruzalę.

maldininkų teises Atsakyta buvo, kad kiekvienas bus "ginamas

apaštališkojo tėvo, nes už piligrimystę Livoni-

joje suteiktas (popiežiaus Inocento III) visų nuodėmių atleidimas

lygiai kaip už piligrimys tę Jeruzalėje.

IV (1200 metai) - ALBERTO VYSKUPAVIMO ANTRIEJI METAI

1. Atvykimas su Antraisiais savo vyskupavimo metais jis išvy-

galinga ko į Livoniją su grafu Konradu iš Dortmundo

kariuomene (de Tremonia), Herbertu iš Iburgo (de Yborch) ir daugeliu piligrimų 23 laivais.

2. Taikos sudarymas Pasiekęs Dauguvą, save ir visus savuosius ati-

Ykeskoloje davęs Viešpačiui dievui, vyko prie Holmo pilies

ir iš ten plaukė toliau į Ykeskolą. Lyviai kelyje

užpuolė vyskupą, kai ką sužeidė, o dvasininką Nikalojų užmušė. Ta-

čiau vyskupas su savaisiais vargais negalais sustojo Ykeskoloj, kur

broliai, čia gyvenę nuo pirmojo vyskupo laikų, ir kiti pasitiko su džiau-

gsmu. Susirinkę lyviai sudarė su teutonais trim dienoms taiką, bet su klastingu kėslu: per tą laiką surinkti savo kariuomenę.

3. Vyskupo Sudarius taiką, vyskupas grįžo atgal į Holmą pasiuntinių ir, pasitikėdamas ja, išsiuntė pasiuntinius sa- užpuolimas ir jo vo stulos, vyskupo arnoto ir kitų reikalingų apgulimas Holmo daiktų, paliktų laivuose, stovėjusiuose Daugu- pilyje vos žiotyse. Pasiuntiniai, paėmę iš laivų kas reikalinga, grįžo tuo pačiu keliu, kuriuo buvo

nuvykę. Ir čia lyviai sulaužė taiką ir užpuolė vykusius pro Rumbulę. Vienas laivas apsigręžė ir pabėgo, o kitą lyviai paėmė ir užmušė vi- sus, kuriuos jame rado. Po to jie atvyko į Holmą, kur buvo vyskupas su savaisiais, ir jį apgulė. Apgultieji pristigo maisto ir pašaro ar- kliams, pagaliau, kasinėdami žemę įvairiose vietose, rado užkąsta daug grūdų ir kitų dalykų. Tuo tarpu vienu laivu atplaukė fryzai ir ėmė deginti lyvių pasėlius ir daryti kokią galėdami kitokią žalą, kaip toje, taip ir kitose vietose. Lyviai, pamatę, kokia didelė žala jiems da- roma, atnaujino taikos užtikrinimą ir su vyskupu ir teutonais atvyko į tą vietą, kur dabar Ryga, kur Asso ir kiti gavo krikšto malonę.

30

4. Berniukų ėmimas Vyskupas, patyręs lyvių klastingumą, nepati-

įkaitais kėjo taika, kurią jie ne kartą buvo sulaužę,

todėl pareikalavo įkaitų iš Anno, Kaupo ir kitų

žemių seniūnų, kuriuos teutonai buvo sukvietę į bendruomenės vaišes

(potacionem). Ir kada visi susirinko, juos uždarė viename name. Jie

bijojo, kad jūra neišvežtų į Teutoniją, todėl įtakingiausieji, gyvenę

prie Dauguvos, ir iš Toreidos atidavė vyskupui įkaitais savo sūnus

berniukus, iš viso apie 30. Vyskupas mielai juos priėmė, žemę paliko Dievo valiai ir išvyko į Teutoniją.

5. Vyskupo Prieš vyskupo išvykimą į Teutoniją lyviai davė išvykimas ir vietos jam vietą statybai miesto, kurį jis pavadino Ry- išrinkimas Rygos ga, nuo Rygos ežero (plačios Dauguvos šakos miesto statybai prie jos žiočių, kur sustodavo laivai) arba nuo drėkinimo (irrigua) vietos, nes toji vieta gau- davo vandenį iš viršaus ir iš apačios, drėkinama iš upės arba dėl to, kad joje nusidėjėliai įgydavo nuodėmių atleidimą, gaudami drėkini- mą iš viršaus ir artėdami į dangaus karalystę, arba Ryga reiškia drėkinimą (rigata) naujuoju tikėjimu ir tarnaujančiu kaimynystėje gyvenančių pagonių krikštui.

6. Vyskupo Žinodamas lyvių pyktį ir tai, kad su ta tauta

pasiuntinys pas (i/la gente) nieko negalima padaryti be piligri-

popiežių * mų pagalbos, vyskupas pasiuntė brolį Teo-

doriką Toreidietį į Romą su prašymo raštu

(Litteris expeditionis) leisti kryžiaus žygį. Kada Teodorikas atsklei-

dė šventajam tėvui Inocentui turimą pavedimą, tada minėtas raštas buvo maloniai įtėiktas.

7. Draudimas To paties šviesiausiojo vyskupo prašymu ir „ naudotis reikalavimu Romos sostas, grasindamas ana- žemgalių uostu tema, uždraudė „prekybos tikslais lankytis se- migalų uoste. Šitą draudimą vėliau priėmė pa- tys pirkliai ir patys nutarė, kad kiekvienas, kas atvyks į semigalų uostą prekybos tikslu, neteks turto ir gyvybės. Praėjus dvejiems me- tams po miesto pastatymo, kai kas ketino tą nutarimą laužyti; visi pirkliai įsakmiai patarinėjo jiernis nevykti į Semigaliją. Tačiau kai kurie ar iš apaštališko tėvo draudimo negerbimo, ar iš noro priešin- tis bendram pirklių sprendimui, leidosi su savo laivais žemyn Daugu- va. Kiti pirkliai, matydami jų užsispyrimą, plaukė aukštyn laivais ir su jais kovėsi, du iš jų, būtent locmanas (Ductor novis) ir kapitonas ( Dae oO) buvo pagauti ir atiduoti žiauriai mirčiai, o kiti privers- i grįžti.

31

| V (1201 metai) | ALBERTO VYSKUPAVIMO TRETIEJI METAI

1. Vyskupo grįžimas Trečiaisiais savo vyskupavimo metais vysku- ir pilies Rygoje pas, palikęs įkaitus Teutonijoj, grįžo į Livoniją statymas su piligrimais, kiek jų galėjo surinkti. Tą pačią „vasarą plačioj lygumoj, kurioje galėjo būti

laivų prieplauka, buvo pastatytas Rygos miestas.

2. Pirmieji vyskupo Tuo pačiu metu vyskupas palenkė į savo pusę vasalai Danilą, kilmingą vyrą, ir Konradą iš Mejen-

dorpo (prie Magdeburgo) ir padovanojo jiems

leno (feodo) teisėmis dvi pilis: Lenevardę ir

Tkeskolą. 3. Taika Kuršiai (Curones), išgirdę apie vyskupo atvy- su kuršiais kimą ir miesto pastatymą, atsiuntė į miestą

pasiuntinį taikai sudaryti ne iš karo baimės, o Kristaus šaukimu; gavę krikščionių sutikimą, jie sutvirtino taiką pa- gonišku papročiu praliedami kraują (aukojamo gyvulio).

4. Susidūrimas su. Tais pačiais metais, Dievo valia, ir lettonai lietuviais ieškojo taikos, po kurios sudarymo jie su krikš- . Ččionimis įėjo į draugišką sąjungą. Po to kitą žiemą su didele kariuomene leidosi Dauguva žemyn į Semigaliją. Tačiau, prieš išsikeldami į semigalų žemę, jie išgirdo, kad karalius Ploscekietis (Polocko kunigaikštis) su savo kariuomene įsiveržė į Lettoniją, todėl jie semigalus paliko ramybėje ir skubiai pasuko atgal į namus. Keldamiesi per upę ties Rumbula, aptiko du vyskupo žve- jus, kaip „plėšrūs vilkai juos užpuolė ir atėmė drabužius. Išrengti žvejai atbėgo į Rygą ir papasakojo, kas atsitiko. Tada piligrimai, iš- tyrę reikalą, pagavo kai kuriuos Rygoje buvusius lettonus ir surakin- tus laikė tol, kol tai, kas pagrobta iš žvejų, buvo grąžinta.

VI (1202 metai) ALBERTO VYSKUPAVIMO KETVIRTIEJI METAI

1. Išvykimas su Ketvirtaisiais po įšventinimo į vyskupus mė- kryžiuočiais į tais palikęs miestą nedaugeliui piligrimų, tvir- Vokietiją ta siena saugojusių Viešpaties namus, su ki- tais piligrimais (tarriavusiais metus) išvyko į

Teutoniją. 5

2. Vienuolyno Po jo išvykimo į Rygą su pirmais miestiečiais steigimas atsikėlė jo brolis Engelbertas, vienuolis, at- Ykeskoloje kviestas iš Naujojo Miunsterio (Holšteine) su

32

pagalba To (Dievo), kuris teikia gražbylystę pamokslininkams, ir vyskupo vadovaujamas ėmiė platinti tarp pagonių Kristaus vardą drauge su broliu Teodoriku Toreidiečiu, Alebrandu ir kitais broliais, gyvenusiais Livonijoje pagal vienuolių ordinų regulą.

3. Engelbertas — Netrukus šventosios mergelės Marijos konven- vienuolyno to broliai Rygoje išrinko jį probstu (klebonu), viršininkas nes iš to paties (augustinų) ordino iš Sigeber-

1 go vienuolyno-buvo išrinktas pirmasis lyvių

4. Vienuolyno ir vyskupas, palaimintos atminties Meinardas, vyskupo sosto kuris pirmas įsteigė jų konventą.-Xkeskolos pa- perkėlimas į Rygą rapijoje. Šis konventas ir vyskupo Alberto sos- tas trečiaisiais jo vyskupavimo metais (1201)

5. Cistersų perkeltas iš-YXkeskolos į Rygą, įšventus jį vys-

vienuolyno kupo bažnyčiai ir visai Livonijai šventosios

pastatymas Dievo motinos Marijos vardu. Engelbertas cis-

Dinamiundėje tersams Dauguvos žiotyse taip pat pastatė vienuolyną, pavadinęs jį Dinamiunde arba .

6. Kalavijuočių švento Nikalojaus kalnu. Šio vienuolyno aba-

ordino įsteigimas tu jis paskyrė evangelijos skelbimo bendrinin- ką, brolį Teodoriką Toreidietį.

Tuo metu minėtas brolis Teodorikas, matydamas lyvių neištikimy- bę ir negalėjimą priešintis daugybei pagonių ir, be to, kad didintų tikinčiųjų skaičių ir apsaugotų bažnyčią nuo pagonių, įsteigė riterių Kristaus karių brolių ordiną (Fratres militiae Christi), kuriam popie- žius Inocentas davė statutą, tamplierių ir ženklą, nešiojamą ant dra- bužių, būtent kalaviją ir kryžių, ir liepė ordinui būti paklusniam vyskupui.

7. Kontliktas su Po to semigalai, negyvenę taikoj su lyviais, žemgaliais ir sudegino Holmo bažnyčią ir visą kaimą, ilgai taikos sudarymas laikė apgultą pilį, tačiau, neįstengę jos paimti, pasitraukė. Kad Viešpaties dievo valia naujas * krikščioniško tikėjimo pasėlis plistų ir visur viešpatautų taika, tie patys semigalai atsiuntė į Rygą atstovus taikai sudaryti ir, tokiu būdu taiką sutvirtinus pagonišku papročiu, jie, buvę teutonų ir lyvių priešai, pasidarė jų draugai.

VII (1203 metai) ALBERTO VYSKUPAVIMO PENKTIEJI METAI

1. Mūšis su Ezelio Penktaisiais savo prakilnybės metais vyskupas (Saremos) estais grįžo iš Teutonijos ir atsivežė kilminguosius prie Visbio vyrus Arnoldą iš Meiendorpo, Bernardą iš (Gotlande) Zehuzeno, Teodoriką, savo brolį, su daugeliu

3.— 5824 33

garbingų vyrų ir riterių, su kuriais. nepabijojo dalytis laime ir skaus- mu, siunčiamais Viešpaties dievo, ir atsidavė: banguojančiai jūrai.

Ir kada jis Danijos karalystėje, Listrijos vietovėje (prie Blekin-

gės), sustojo, priė jos rado pagonių iš Ozilijos salos su 16 laivų, estus, kurie neseniai sudegino bažnyčią, išmušė žmones, kai kuriuos paėmė į nelaisvę, nuniokojo žemę, pagrobė varpus ir bažnyčios reik- menis, kaip ligi tol buvo pratę elgtis pagonys estai ir kuršiai Danijoj ir Švedijoj. Tuomet piligrimai apsiginklavo, rengdamiesi atkeršyti už žalą krikščionims.-Pagonys, sužinoję, kad piligrimai vyksta į Li- voniją, iš didelės baimės griebėsi apgaulės, sakydami, jog jie su ry- giečiais sudarę taiką. Krikščionys jais patikėjo, ir tuokart estai iš- sprūdo iš jų rankų, tačiau iš savo apgaulės neturėjo naudos ir pateko į jų pačių parengtą tinklą.

2. Mūšis tarp estų Piligrimai, Dievo pagalba, sveiki ir nenukentė- ir vokiečių laivų ję sustojo Visbyje (Gotlando saloje), ir juos draugiškai sutiko rniestiečiai ir ten tuomet buvę svečiai.-Po kelių dienų. atplaukė estai su savo grobiu, ir kada piligrimai pamatė plaukiančius estus, ėmė priekaištauti miestie- čiams ir pirkliams, dėl ko jie leidžia Kristaus vardo priešams plaukti pro jų uostą. Tačiau miestiečiai ir pirkliai delsė, vilda- miesi su estais gyventi taikoje; tada piligrimai atėjo pas savo vyskupą ir prašė leisti jiems kautis su estais. Vyskupas, sužinojęs piligrimų norus, stengėsi atkalbėti, iš dalies prisibijodamas, kad priešas mūšio metu gali sukelti didelį pavojų, ir iš dalies dėl to, kad tarp pagonių esanti bažnyčia ir laukianti piligrimų atvykimo gali neatsilaikyti.

Piligrimai, pasitikėdami Dievo valia, neatsisakė savo tikslo. Jie sakė, jog nėra skirtumo tarp pagonių estų ir lyvių, ir prašė , sutikti su jų reikalavimu ir suteikti nuodėmių atleidimą. Matydamas jų užsispyrimą, vyskupas sakė, kad kilniu klusniai eiti į mūšį, nes klusnumas geriau už auką, patenkino jų norus ir davė sutiki- mą su nuodėmės atleidimu, kaip jie buvo prašę, linkėdamas nar- sumu pralenkti pagonis. Ir taip piligrimai, vieni su kitais lenkty- niaudami, kautynėms už Kristaus vardą apsiginklavo, skubiai parengė laivus, su kuriais ketino stoti į mūšį prie išėjimo į jūrą. Pamatę savo priešus, estai tikėjosi, kad, nuplukdę 8 piratų (karinius) laivus atokiau nuo kitų laivų ir kada juos puls viduriu, spės apsupti piligrimus ir paimti laivus, atgręžtus prieš juos. Tačiau teutonai staigiai juos puolė, įsiveržė į du piratų laivus, užmušė šešiasdešimt žmonių, paėmė laivus su varpais, bažnytiniais rū- bais, ir belaisviais krikščionimis ir atgabeno į Visbį. Į] trečią piratų laivą įšoko vienas labai stiprus teutonas; abiem rankomis laikydamas ištrauktą iš makšties kalaviją, kirto juo į visas puses ir vietoj nudėjo 22 priešus. Tuo metu, kada jis kapojo iš visų jėgų, aštuoni likę gyvi iškėlė bures; vėjas jas išpūtė, ir taip tas vyras pa- teko į nelaisvę: laivams susirinkus į krūvą, jis buvo nužudytas, o laivą, likus jame mažai žmonių, sudegino.

34

3. Grobio Kada visa tai buvo atlikta. nuostabiai, pili-

atidavimas vyskupui grimai padėkojo Viešpačiui dievui už suteiktą

pergalę, ir vyskupas nusiuntė jo šventenybei

Andrejui, Lundo arkivyskupui, žmones ir daiktus, pagonių pa- grobtus Danijoje.

4. Vyskupo Dabar piligrimai nenorėjo ilgiau likti Visbyje,

atvykimas į Rygą keliavo toliau ir atvyko į Rygą. Miestiečiai

su kitais tuomet buvusiais Rygoje jų atvykimu

labai apsidžiaugė, atėjo jų pasitikti ir surengė garbingą priėmimą savo galingiesiems ir vyskupui su visais jo palydovais.

5. Vyskupo brolio Kada po viso to brolis Teodorikas su piligri-

išvykimas į mais, Livonijoje metus tarnavusiais Kristaus Vokietiją kariais, vyko į Teutoniją, pasiėmė vieną lyvį, vardu Kaupas (Caupo), kuris buvo

6. Lyvis Kaupas Toreidos lyvių tarsi karalius ar seniūnas. pas popiežių Jie kartu pervažiavo didelę Teutonijos dalį,

iki pagaliau Teodorikas atvežė Kaupą į Romą ir pristatė apaštališkajam tėvui. Ir apaštališkasis tėvas priėmė jį labai maloniai, pabučiavo, smulkiai išklausinėjo apie padėtį tautų, gyvenančių Livonijoje, nuoširdžiai dėkojo Viešpačiui už lyvių tautos atvedimą į krikščionybę. -Po keleto dienų jo šven- tenybė popiežius Inocentas Kaupą apdovanojo, būtent davė šimtą auksinių, ir kada jis ketino grįžti į Teutoniją, popiežius labai maloniai su juo atsisveikino, palaimino, o broliui Teodorikui įteikė Bibliją, rašytą velionio popiežiaus Grigaliaus ranka, kad ją perduo- tų Livonijos vyskupui.

7. Polocko Tą pačią vasarą (1203 m.) Ploceko karalius kunigaikštis (rex) netikėtai įsiveržė į Livoniją TT apgulė Vladimiras XYkeskolos pilį. Lyviai, kaip neginkluota (netu- apgula Ykeskolą rinti šarvų) tauta, neparodė jokio pasiprieši- ir Hoimą nimo ir pažadėjo duoti pinigų. Gavęs pinigus, karalius nutraukė apgulimą. Tuo tarpu kai

8. Gercikos kurie teutonai su balistomis ir kanuolėmis kunigaikštis su (armis), vyskupo įsakyti, užėmė Holmo pilį, ir lietuviais kada karalius prie jos priėjo, norėdamas užim- puola Rygą ti, jie sužeidė labai daug arklių ir privertė

rutenus (ruthėnos), kurių strėlės neperlėk- davo skersai Dauguvos, pasitraukti ir nebandyti keltis per Dau- guvą. O Gercikės karalius, atsėlinęs su lettonais prie Rygos, išsivarė rastus ganykloje miestiečių gyvulius, paėmė į nelaisvę du dvasininkus — Joaną iš Vechtps ir Volchardą iš Harpenstedės — su piligrimais, kirtusius mišką prie Senojo kalno, ir užmušė Teo- doriką Brudegamą, ketinusį drauge su miestiečiais jį persekioti.

35

9. Vienuolio kunigo Tuo metu uoliai vykdęs dvasininko -— sielų laidotuvės su ganytojo — pareigas Holmo parapijojė vienas stebuklu vienuolis, vardų“ Siiridas, dieną ir naktį tarnąudamas Viešpačiui dievui, mokė lyvius savo tauraus gyvenimo pavyzdžiu. Pagaliau Viešpats pažymėjo jo darbštaus gyvenimo ribą, ir jis mirė. Jo kūną tikinčiųjų papro- čiu daugybė naujakrikštų nešė į bažnyčią ir lydėjo ašarodami. Ir kada jie kaip vaikai savo tėvui darė karstą iš gero medžio, pastebėjo, kad viena atpjauta dangčini lenta visa pėda trumpesnė, negu reikia. Tada jie ėmė ieškoti tinkamos medžio dalies, kad lentą galėtų pridurti, ir kada jie tokią dalį rado, priderino prie lentos ir norėjo prikalti vinimis. Ir kada jie lentą uždėjo ant karsto pa- tikrinti, kokio ilgio trūksta, pamatė, kad lenta ne žmogišku, o dieviškų menu pailgėjusi ir kaip tik tiko karstui. Apsidžiaugę parapijiečiai numetė paruoštą pridurką ir palaidojo savo sielų ganytoją tikratikių papročiu, garbino savo Dievą, padariusį tokį stebuklą dėl savo šventumo.

VIII (1204 metai) ALBERTO VYSKUPAVIMO ŠEŠTIEJI METAI

1. Lietuviai Seštaisiais metais vyskupas, baimindamasis,

su lyviais kad miestas dar nedidelis ir silpnas, esant

puola Rygą nedaugeliui tikinčiųjų, gali atsidurti dideliame

pavojuje, jeigu pagonys jį pultų, vėl išvyko

į Teutoniją rinkti piligrimų. Uoliai rūpindamasis krikštu, jis

kasmet keliaudavo į Teutoniją ir atgal, nugalėdamas dažnus ir nepakeliamus sunkumus.

Jam išvykus, lettonai, taip neapkentę krikščionių vardo, susidė- ję su lyviais iš Askrodės ir Lenavardės, tada dar pagonių, iš viso 300 žmonių, ėjo į Rygą ir vėl ketino išsivesti miestiečių bandą, besiganančią pievoje. Tuo metu Rygoje buvo maža vyrų, ir rygiečiai nedrįso visi kartu išeiti iš miesto, kad nepatektų į pasalas, galėju- sias būti įrengtas apylinkės miškuose. Tačiau 20 narsių vyrų per- sekiojo nedraugus, atėmė galvijus, ir kada šaukėsi visagalio Dievo pagalbos ir atvyko riteriai iš miesto, tada prie Senojo kalno prasidėjo mūšis su pagonimis. Atkakliose grumtynėse mušėsi iki jėgų išsekimo. Kai kurie lyviai valtimis leidosi Dauguva žemyn, kad ištuštėjusį miestą užpultų iš kitos pusės. Tačiau Viešpats dievas apgynė savuosius: buvę mieste puolė juos strėlėmis ir pri- vertė bėgti. Kai jie bėgo, ėmė trauktis ir lettonai su lyviais, pagrobę iš viso tris miestiečių arklius, ir teutonai, vieningai dėkodami Dievui už žmonių apsaugojimą ir gyvulių atgavimą, džiaugda- miesi grįžo į miestą.

2. Riterių Prieš žiemos pradžią kai kurie riteriai, būtent pasikeitimas Arnoldas iš Meindorpo ir Bernardas iš Se-

36

'3. Kaupo grįžimas huzeno ir dar keli kiti, pakartotinai užsidėję iš Romos kryžių ir likę Rygoje, panoro grįžti į Teuto- niją. Kada viskas, kas reikalinga kelionei, buvo paruošta, šventos mergelės Marijos gimimo dienos išvakarėse (rugsėjo 7 d.) pakėlė inkarą ir išplaukė iš Dauguvos, tada Viešpaties valia priešais uostą susitiko su trim laivais, vežusiais kitus piligri- mus. Tuose laivuose buvo brolis Teodorikas ir Kaupas, grįžtantys iš Romos, ir nuliūdę rygiečiai apsidžiaugė jų atvykimu. Ir kuo didesnis džiaugsmas apima krikščionis, tuo didesnis vargas ir baimė apima gausybę pagonių.

4. Grįžtančių į Minėti riteriai su savo bendrakeleiviais ilgai Vokietiją riterių. plaukiojo audringomis jūrų bangomis, iki pa- nelaimės galiau atsidūrė prie Estijos krantų. Estai

norėjo juos užmušti, pasinaudoti jų turtu ir užpuolė su dešimčia piratų ir dvylika kitokių laivų. Viešpats juos apsaugojo, jie nuo priešų nenukentėjo ir nepateko į nelaimę, atvirkščiai, vieną piratų laivą krikščionys sudaužė ir kelis pagonis užmušė, o kiti apgailėtinai nuskendo jūroje. Kitą piratų laivą krikš- čionys užkabino geležiniais kabliais ir norėjo pritraukti, tačiau pagonys panoro verčiau žūti jūroje negu patekti į krikščionių rankas; jie vienas po kito šoko iš laivo į vandenį ir nuskendo, o kiti laivai spėjo pasukti atgal ir išsigelbėti. Ir nors visagalis Dievas siunčia savo išrinktiesiems negandų jiems išbandyti, panašiai kaip auksą ugnyje, tačiau niekad nepalieka jų beglobių, atvirkščiai, saugo juos nuo visa, kas pikta, ir tuo sukelia didesnę baimę jų priešams. Kada po to keliautojai, toliau plaukdami, patyrė labai daug kančių nuo daugybės negandų, ypač nuo bado, šalčio ir troš- kulio, ir, turėdami labai skurdžias maisto atsargas, jie priėmė 500 krikščionių, nukentėjusių nuo laivo sudužimo ir išlipusių į krantą, iš pasigailėjimo dalijosi su jais maisto atsargomis. Ir kada nieko kito neliko, kaip mirti iš bado — štai kokią išeitį parodė jiems Apvaizda! — atplaukė didelis pirklių laivas, dalį savo maisto atsargų paaukojo, dalį pardavė ir atgaivino išalkusius ir visus pasotino. Toliau plaukdami, jie patyrė dar didesnį pavojų: audra nubloškė juos ant pavojingos uolos, ir jie tik per didelį vargą nuo jos nuplaukė. Po to šv. Andriejaus dienos (lapkričio 29) išvakarėse pasiekė Visby uostą; iš čia, apsirūpinę maistu, išplaukė į Daniją. Ir čia juos užklupo tokie nepaprastai dideli šalčiai, kad negalėjo priplaukti prie kranto, todėl laivą paliko įšalusį lede ir pėsti per Daniją vyko į Teutoniją, pasiėmę mantą.

IX (1205 metai) ALBERTO VYSKUPAVIMO SEPTINTIEJI METAI 1. Lietuvių Septintaisiais metais gavėnioj, kada didžioji kunigaikštis dalis čionykščių tautų (magis illae gentes). Svelgatas Rygoje daro savo puolimus, lettonai, apie du tūkstan-

37

čius jų raitelių (ujvorum eguitum) užpuolė estus. Ir kai lettonai slin- ko palei Dauguvą ir ėjo pro Rygą, į šį miestą su savo draugais užėjo vienas turtingas ir. galingas lettonas, vardu Svelgate. Tarp rygiečių, sutikusių jį taikiai, buvo vienas fryzas, vardu Martynas, kuris Svel- gatei davė midaus (medonem). Kadą tas išgėrė midų, tai nuėjo prie kariuomenės ir savo draugams sakė: „Ar jūs nematėt, kaip to teuto- no, prinešusio man midaus, drebėjo rankos? Vos tik juos pasiekė gandas apie mūsų atvykimą, jie taip išsigando, kad ir dabar tebedre- ba. Šiuo metu negriausim miesto, bet kai nugalėsim visą kraštą, prieš kurį mes einame, tai visus sugaudysime ir išmušime, o jų kaimą (vil- lam) sunaikinsime. Kažin ar šitame mieste rasis tiek dulkių, kad mū- siškiams tektų po pilną saują“ (posakis iš Biblijos).

2. Žemgalių vadas Po kelių dienų į Rygą atvyko vienas semi- Vestardas telkia galų seniūnas (maior natu), vardu Vestardas karius prieš (Wiesthardus), išgirdęs apie lettonų antplūdį lietuvius ir įspėdamas teutonus, jiems sakė, kam jie leido priešui ramiai pereiti sieną; lettonai, susipažinę su vietomis, po kurio laiko gali sunaikinti miestą su jo gyventojais. Tačiau rygiečiai dėl savųjų mažo skaičiaus nenorėjo pradėti kokio karo, kol vyskupas negrįžęs, todėl minėtasis narsuo- lis Vestardas kurstė juos eiti į mūšį, sakydamas, kad jis atves į pagalbą labai daug semigalų, ir prašė, kad rygiečiai duotų įam keletą žmonių, išmanančių karo dalykus, kurie mokėtų vesti kariuo- menę ir parengti ją mūšiui. Teutonai, matydami to žmogaus at- kaklumą, sakė sutinką su pasiūlymu, tačiau jie turi duoti įkaitus, parinktus iš kiekvienos sodybos po vieną. Vestardas patenkintas su tuo sutiko, grįžo pas savuosius, surinko reikalingą skaičių įkai- tų ir atvedė didelę kariuomenę. Atvedęs perdavė teutonams įkai- tus, ir kadangi įkaitai rasti tinkami, semigalams buvo suteikta pa- galba ir parodyta draugystė. Tada vyskupo palyda su Kristaus karių broliais (kalavijuočiais) ir riteris Konradas .Ykeskolietis su nedaugeliu rygiečių, be kurių mieste galima buvo apsieiti, atvyko prie kariuomenės ir, su semigalais sustoję aukštumose, ėmė laukti grįžtančių lettonų. Be to, į Toreidą pasiuntė sumanius žvalgus, kad susektų priešininkų kelius ir apie juos praneštų. Mi- nėtasis semigalų valdovas (dux) Rygoje iš kiemų surinko maistą, kurį išdalijo kariuomenei, atėjusiai iš toli.

3. Mūšis Lettonai grįžo su daugybe belaisvių ir gausiu

su lietuviais galvijų ir arklių grobiu. Įžengę į Livoniją,

jie ėjo iš kaimo į kaimą ir pagaliau atėjo prie

Kaupo pilies, kur, pasitikėdami taika su lyviais, sustojo nakvynės. Teutonų ir semigalų pasiųsti žvalgai tiksliai sužinojo apie lettonų grįžimą ir viską pranešė kariuomenei, o kitą dieną sekti išėjo kiti žvalgai, jie ir sužinojo, kad lettonai ketina grįžti ne tuo pačiu keliu, o per Rodenpoisą ir Ykeskolą. Kariuomenė apsidžiaugė, ir jos

38

kariai vienas po kito ėmė rengtis mūšiui. Lettonai artėjo su savo grobiu ir belaisviais, kurių buvo daugiau kaip tūkstantis, jie pa- dalijo savo kariuomenę į du sparnus, vidury sustatė belaisvius ir, brisdami sniegu vienas paskui kitą, ėjo pirmyn. Bet vos tik ėję priekyje pamatė žmonių pėdas, įtardami pasalą, sustojo, užpakali- niai su belaisviais prie jų priartėjo, ir visi jie sudarė vieną vorą. Daugelį semigalų, pamačiusių, kokia jų (lietuvių) daugybė, apėmė baimė, ir jie nedrįso stoti į mūšį, stengėsi slėptis nepavojingose vietose. Tai matydami, kai kurie teutonai kreipėsi į riterį Konradą ir primygtinai prašė leisti jiems pirmiems kautis su Kristaus prie- šais ir sakė, kad geriau už Kristų garbingai mirti, ne kaip savo tautos (gentis) gėdai negarbingai pabėgti. Konradas, kaip dera riteriui, pats ir jo žirgas buvo su gerais šarvais, su nedaugeliu greta buvusių teutonų puolė lettonus, o tie, išgąsdinti ginklų žvilgesio — Viešpats dievas taip pat didino jų baimę,— traukėsi atgal į visas puses. Tada semigalų valdovas, matydamas, kaip lettonus, Dievo valia, apėmė siaubas, padrąsino savuosius vyriškai pulti priešą, ir kada kariuomenė puolė, lettonai pakriko kaip avys ant kelio, ir nuo kalavijo ašmenų žuvo 1200 žmonių.

4. Svelgato žuvimas Vienas iš vyskupo palydos, Teodorikas Seilin- ų gas, aptiko Svelgatą, kuris kalbėjo apie dieviš- kojo miesto sunaikinimą, sėdintį rogėse, ir perdūrė jam šoną ie- timi. Keli semigalai, pamatę jį nusvirusį, nukirto galvą, įsidėjo į roges, prikrautas daugybės lettonų galvų, ir nusivežė į Semigaliją. Kai kurie iš belaisvių estų, anksčiau nepalankūs buvę krikščiony- bės šalininkams, taip pat buvo iškapoti kalaviju. Šitaip krikščionys, susijungę su pagonimis semigalais, pasiekė pergalę prieš abi tau- tas (populo), būtent prieš lettonus ir estus (Letthonum et Estonum).. Nugalėję lettonus ir estus, teutonai ir semigalai pasuko atgal ir pradėjo grobti šitų tautų žemę ir, laimėję didžiulį grobį, kaip arkliais ir galvijais, taip apranga ir ginklais, jie, Dievo malone, vyko namo, dėkodami Viešpačiui, grįžo sveiki, nesužaloti ir nenuken- tėję. 5. Žuvusių lietuvių Vienas dvasininkas (sacerdos), vardu Joanas, žmonos nusižudo tuo metu buvęs Lettonijoje (in Letthonia) nelaisvėje, pasakoja, kad viename kaime (vi- co) 50 moterų (mulieres), žuvus jų vyrams, pasikorė, nes tikėjo, kad kitame gyvenime jos vėl gyvens su savo vyrais.

6. Vyskupas Teutonijoj daugeliui žmonių uždėjęs kryžių, atsiveža ponas (dominus) vyskupas grįžo laivais ir kryžiuočius pasiėmė savo brolį Rotmarą iš Sygebergo vie- nuolyno, nes turėjo maloningiausio apaštališ-

ko tėvo Inocento pavedimą imti savo žygio bendrininkais iš kiek- vieno vienuolyno po vieną brolį, kuris panorės. Taigi, žinodami, kam

39

paklusnūs vėjai ir jūros, jie atvyko į Rygą, kur ponas vyskupas, se- niai laukiamas savųjų, buvo priimtas su derama pagarba kartu su pulku piligrimų. 2.

7. Ykeskolos Kadangi vyskupas daugelio vyrų patarimu valdytojo norėjo išplėsti -tarp pagonių Viešpaties vy- paskyrimas nuogyną, atvykęs prie Dauguvos Dinamiun-

dėje, pastatė vienuolyną vienuoliams cister- sams, kurių abatu vyskupas paskyrė anksčiau minėtą brolį Teodo- riką, ir pasiuntė į Ykeskolos pilį Konradą iš Mejendorpo, kuriam tą pilį jau anksčiau buvo atidavęs lenu, kad, jam atvykus, lyviai žinotų, kad kai pas juos atvyks vyskupas su piligrimais, turi jį | sutikti kaip vaikai tėvą ir susitarti su Konradu dėl taikos išsaugo-

jimo su lyviais ir tolesnio tikėjimo platinimo.

8. Lyvių Kada lyviai, tie patys, kurie leidosi krikštija- pasipriešinimas = mi pirmojo Livonijos vyskupo Meinar do, kurie valdytojui juokėsi iš Kristaus tikėjimo ir dažnai kalbėjo,

kad, pasinerdami į Dauguvą, jie apsivalo nuo krikšto, išgirdę apie vyskupo atvykimą, drauge su kitais, kurie dar buvo nekrikštyti, pradėjo rengtis bėgti. Auštant jie pasišaukė minėtąjį Konradą ir rengė suokalbį jį užmušti. Tačiau kaip nu- kreipta strėlė retai pataiko į taikinį, taip jis, žinodamas jų gudry- bes, atvyko su savo draugais užsidėjęs šarvus ir į kiekvieną klausimą davė tinkamą atsakymą. Tuo tarpu pasirodė priešakiniai vyskupo žmonės. Lyviai, dėl to dar labiau suglumę, leidosi bėgti ir, susėdę į valtis su žmonomis (uxoribus) ir vaikais, plaukė žemyn prie Lenevardės pilies ir tuo aiškiai parodė, kad jie nė kiek nesirūpina jau anksčiau priimtu krikštu. Piligrimai, pamatę, kaip naujakrikštai lyviai savavaliauja, užmiršdami anksčiau priimtą tikėjimą, užsidegė ištikimybe Viešpačiui ir ėmė persekioti bėgan- čius. Piligrimai pamatė, kaip tie, susidėję su kitais Lenevardės pagonimis, palikę kaimus, pasitraukė į miško gilumą, sudegino jų pilį, paversdami ją pelenais.

9. Sudegintų pilių Kai po viso to piligrimai leidosi Dauguva,

lyviai duoda lyviai iš Askroto pilies, pamatę, kas atsitiko, įkaitus ir daro patikimesne slėptuve palaikė mišką. Po to, kai taiką jų pilis, Viešpaties malone, buvo sudeginta,

jie davė įkaitų ir sudarė taiką su teutonais, pažadėję netrukus atvykti į Rygą krikštytis, kas pagaliau ir buvo padaryta.

10. Koknesės Koknesės (Kukonoyses) karalius (regulus) kunigaikščio Vetčekė (Viačko, Večislavas), išgirdęs, kad lo- pravoslavo sutartis tynų piligrimai (peregrinos Latinos) atvyko su vyskupu su tokiomis stipriomis jėgomis ir yra arti jo

valdų, atsiuntė šauklį su prašymu duoti jan. palydovą, kad galėtų laivu atvykti pas vyskupą. Taigi čia jie

40

padavė viens kitam dešiniąsias rankas sveikindamiesi,.sudarė tvir- tą taiką, tačiau ji neilgai truko. Po taikos sudarymo karalius su visais atsisveikino ir linksmas grįžo namo.

11. Ykeskolos pilyje Kada, visa tai baigę, piligrimai grįžo namo apgyvendinami savuoju keliu, juos ant kelio į Merekulą puo- kryžiuočiai lė išlindę iš tankaus miško lyviai iš Lenever-

dės ir Ykeskolos miestų. Užpuolimas nepa-

darė piligrimams žalos, ir jie atvyko į Ykeskolą. Pamatę, kad šita pilis, kažkada statyta vyskupo Meinardo, gerai sutvirtinta, bet tuščia, nutarė, jog lyviai neverti tokių įtvirtinimų, nors, tiesa, jie krikštyti, bet vis dar tebėra maištininkai ir netikėliai. Todėl jie įvedė Konradą į leno valdymą ir paliko jam kai ką iš piligrimų, vyrų drąsių ir pasirengusių kautis. Jie norėjo aprūpinti jį maisto atsarga, ir todėl prinokusius lyvių javus nupjovė — dalį pjautu- vais, dalį kalavijais. Ir kadangi jie negalėjo išvengti pagonių dažnų puldinėjimų, visi pjovė ginkluoti. Kada pilis buvo pilna atsar- gų nuo viršaus iki apačios, ponas vyskupas, dėl to džiaugdama- sis, pavedė Viešpačiui ten liekančius, o pats su kita piligrimų

12. Kryžiuočių Netrukus piligrimai iš Ykeskolos pilies išėjo

išžudymas į lauką nuimti vasarojaus, ir septyniolika

jų nužudė iš miško slėptuvės išlindę lyviai,

vienus paaukojo savo dievams, kitus žiauriai nukankino. Tačiau,

nepaisant tokių ir panašių išpuolių, Kristaus priešininkai ne tiktai

neužčiaupė burnos Dievo žodžiui skelbti, priešingai, iš tikėjimo

plitimo pamatė, kad kiekvieną dieną jis stiprėja ir stiprėja, gin- damasis ir mokydamas.

13. Padauguvio Baigėsi tuo, kad visi lyviai, gyvenę prie Dau- lyviai pasiduoda guvos, neramiomis širdimis ir puolusia dvasia davė įkaitus ir, susitaikę su vyskupu ir kitais teutonais, pažadėjo, kad tie, kurie dar tebėra pagonys, priims krikštą. Atsitiko taip, kad nekrikštyta ir tebesilaikanti pagoniškų papročių tauta, paklusdama Kristaus balsui, buvo atvesta po Viešpaties jungu, palikusi pagonybės miglą ir išvydusi tikrą šviesą, kokia yra Kristus. Todėl jos žmonėms teisėtai buvo leista vėl turėti kaimus ir laukus, atgauti tai, ką buvo praradę; tačiau jiems buvo atsakyta pilis, pastatyta netoli Ykeskolos, ir po to lyviai, kaip lenevardiečiai, taip ir ykeskoliečiai, grįžo į savo vietas.

14. Misterija Tų pačių metų (1206) žiemą Rygoje buvo Rygoje ' surengta misterija, kad pagonys, matydami

veidus (pranašų), išmoktų pažinti krikščionių

tikėjimo pradžią. Šito vaidinimo, kurį žiūrėjo tiek naujakrikštai, tiek ir pagonys, tekstai buvo rūpestingai vertėjų išversti. Tačiau kada Gedeonas šarvuotas pradėjo kautis su filistimiečiais, tai pagonys iš baimės, kad jų nenukautų, pradėjo nuo vaidinimo bėgti, tačiau buvo nuraminti ir grąžinti atgal. žį

+

Bažnyčia neilgai buvo ramybėje ir taikiai ilsėjosi. Minėtasis vaidinimas buvo tarsi prologas ir ateities pranašystė, nes buvo pavaizduoti Dovydo, Gedeono ir "Erodo kariai, parodyta Senojo ir -Naujojo testamento vaizdų, nes tikrovėje daugeliu karų teko naikinti pagonybę, ir Senojo bei Naujojo testamento pamokymais rodyti, kokiu būdu jie gali pasiekti tikrą susitaikymą ir amžiną gyvenimą. s

X (1206 metai) ALBERTO VYSKUPAVIMO AšŠTUNTIEJI METAI

1. Vyskupo Pradėdamas aštuntuosius metus, ponas vys- pasiuntinys pas kupas norėjo su Voldemaru, Plocesko kara- Polocko kunigaikštį liumi, atnaujinti santykius ir draugystę, kuria naudojosi jo pirmtakas vyskupas Meinardas, ir pasiuntė jam su abatu Teodoriku dovanų žirgą, pabalnotą ir šar- vuotą. Pakeliui abatą užpuolė lettonų plėšikai, jis prarado viską, ką turėjo su savim, ir jam pasisekė tik gyvam ir nenukentėjusiam stoti priešais karalių.

2. Lyvių atstovų Atvykęs į miestą, abatas rado kelis lyvius, kreipimasis į Slapta atsiųstus jų seniūnų, kad paragintų kunigaikštį karalių išvyti teutonus iš Livonijos; jie išdėjo jam pasalūniškomis ir melagingomis kalbo- mis visa, ko, siekdami klastos, galėjo prasimanyti prieš vyskupą ir jo žmones; jie sakė, kad vyskupas su savo palyda pasidarė nebepa- kenčiamas ir tikėjimo jungas nebepakeliamas. Karalius jų žodžiais visai patikėjo ir todėl įsakė visiems, esantiems jo karalystėje, tuojau rengtis žygiui, kad, naudodamiesi stipria Dauguvos srove, laivais arba plaustais su žygiui reikalingais daiktais greitai ir patogiai pa- siektų Rygą.

Teutonų pasiuntiniai nieko nežinojo apie lyvių sąmokslą ir apie ka- raliaus ketinimus. Gavę įsakymą stoti prieš karalių, jie, girdint ly- viams, buvo paklausti, kokiu tikslu atvyko pas karalių. Pasiuntiniai sakė, jie atvykę siekdami taikos ir draugystės; tada lyviai sušuko, kad pasiuntiniai nenori ir nesilaiko taikos. Kadangi lyvių žodžiai bu- vo pilni keiksmų ir pykčio, tai karaliaus širdį ir dvasią priartino dau- giau prie karo ne kaip prie taikos.

3. Vyskupo Karalius, bijodamas, kad jo slapti ketinimai pasiuntinių derybos neiškiltų aikštėn, liepė teutonams pasitraukti, ir jų nesėkmės apsistoti padvarėje ir laukti. Tačiau abatas,

nenutraukdamas derybų, dovanomis ir pini- gais spėjo papirkti vieną iš karaliaus patarėjų ir iš jo be kitokių pas- tangų sužinojo karaliaus sumanymus. Jiems paaiškėjus, stebėtinas Viešpaties dievo numatymas atėjo į pagalbą abatui ir reikalą pakrei-

42

pė į gerąją pusę. Abatas būtent sužinojo, kad šiame mieste yra nu- skurdėlis iš Holmo pilies; jis papirko šitą nuskurdėlį puse markės sidabru, kad jis nuneštų laišką Rygos vyskupui ir visai tikinčiųjų bažnyčiai; laiške abatas parašė viską, ką girdėjo ir matė. Tada dau- gelis piligrimų, kurie jau buvo pasirengę išvykti, vėl užsidėjo kryžių ir grįžo į Rygą. Pats vyskupas buvo pasirengęs vykti drauge, bet at- sisveikino su išvykstančiais ir grįžo į Rygą pas savuosius.

Karalius, sužinojęs apie abato elgesį, pasišaukė jį ir klausė, ar siun- tė jis šauklį į Rygą. Abatas, nepabijojęs karaliaus, atsakė per kažką pasiuntęs laišką. Tada kiti pasiuntiniai, pasiųsti kartu su juo iš Ry- gos, baimindamiesi dėl karaliaus pykčio, be perstojimo prašė abatą ir spirte spyrė atsisakyti savo žodžių. Tačiau abatas žinojo, kad tai, kas pasakyta, liks, ir žodžio negrąžinsi, todėl atsisakė atšaukti tai, ką kalbėjo karaliui.

Karalius, matydamas, kad šitaip nieko nepasieks, nes jo ketinimai atidengti, ėmėsi ne karinės jėgos, o gudrybės. Juk tas, kas, dėdama- sis balandžiu, sako malonius žodžius, kai kada įgelia kaip gyvatė žo- lėje. Abatas buvo pasiųstas namo, o Kartu su juo klastingu tikslu buvo parengti rutenų (Ruthenorum:) pasiuntiniai su taikos pasiūly- mais. Rutenų pasiuntiniams buvo liepta išklausyti abi puses, lyvius ir vyskupą, ir nuspręsti, kurioj pusėj teisybė, ir kad sprendimas būtų vykdomas.

Karaliaus paleisti pasiuntiniai greitai pasiekė rutenų pilį Koknesę ir iš ten į Rygą kartu su abatu pasiuntė diakoną Steponą, ne pirmąjį kankinį, o kitą, kvietė vyskupą susitikti su pasiuntiniais ir nustatė derybų dieną — gegužės 30, o vietą — prie Vogenės upės. Pasiunti- niai pasiuntė šauklius visur į kaimus, pas lyvius ir lettus, jų pačių vadinamus lettgalais (Lettgalli), kad su saviškiais susirinktų. Atėjo lyviai ne tiek dėl karaliaus paliepimo, kiek dėl noro padėti pražudyti krikščionis. Lettai ir lettgalai, tuomet dar pagonys, patenkinti krikš- čionių gyvenimu ir palankiai žiūrėję į jų gerovę, neatėjo į klastingą susitikimą ir net dovanos, kurias dalijo rutenai, nepalenkė jų kenkti tentonams.

4. Vyskupas Kada minėtasis Steponas karaliaus pasiunti-

atsisako vykti į nių vardu kvietė atvykti derybų, vyskupas,

derybų vietą pasitaręs su saviškiais, davė jam tokį atsaky-

mą: „Žinomas, sakė jis, visose šalyse bendras

paprotys, kad savo valdovo pasiuntinys ateina arba lankosi pas tą,

pas ką jis siųstas, ir kad valdovas, kad ir koks būtų palankus ir ma-

lonus, niekada neišeina iš savo tvirtovės pasiuntinių pasitikti. Derėtų,

sakau, kad pasiuntinybė ir pasiuntiniai būtų mieste, kad galima būtų

juos priimti ir garbingai pavaišinti. Atvykite nesibaimindami į gar- bingą priėmimą“.

5. Lyviai Artėjant nustatytai dienai, ginkluoti lyviai su- kariauja sirinko prie Vogenės upės deryboms. Seniūnai su lyviais iš Holmo pilies, du naujakrikštai Kyranas ir

43

Layanas, visos bėdos sumanytojai, atplaukė laivais ir, sustoję Ykes- koloj, vadino plaukti su jais ir ten buvusius teutonus. Tačiau teuto- nai, baimindamiesi lyvių klastos, atsisakė, Tada jie vyko savo keliu ir su savo krašto žmonėmis tarėsi dėl krikščionių išvijimo. |

Tuo metu du naujakrikštai iš Ykeskolos, Kirianas ir Layanas, atėjo pas Konradą, pilies viršininką, ir primygtinai prašė leisti juos į lyvių sambūrį, kad galėtų sužinoti apie.kėslus, kurie rengiami prieš krikš- čionis. Jie tikėjosi ten rasti daugiau giminaičių ir draugų, todėl nebi- jojo eiti į baisią priešininkų gaują. Konradas, nujausdamas, kad taip elgtis būtų neišmintinga, jau patyręs lyvių pyktį, patarė jiems pasi- likti; tačiau, matydamas jų atkaklumą, leido jiems eiti į tą gaują.

Tik ką atvykusius į susirinkimą, seniūnai tuojau juos privertė atsi- sakyti tikėjimo Kristumi ir atsimesti nuo teutonų. Jie, stiprūs meile Viešpačiui, sakė, kad priimtam tikėjimui atsidavę visa širdimi ir kad jokie kankinimai negali atskirti jų nuo meilės ir bendravimo su krikš- čionimis. Tada jų giminaičiai užsidegė didesne neapykanta už tą mei- lę, kurią jiems jautė anksčiau. Bendru lyvių sprendimu prie jų kojų pririšo virves ir perplėšė perpus: juos baisiai kankino, išėmė vidu- rius, nutraukė rankas ir kojas. Nėra abejonės, kad jie su šventaisiais kankiniais už tokias dideles kančias nusipelnė amžinąjį gyvenimą. Jų kūnai ilsisi Ykeskolos bažnyčioje ir padėti greta vyskupų Meinar- do ir Bertoldo, pirmasis ten palaidotas kaip ganytojas, antrasis — kaip kankinys, nužudytas, kaip jau sakyta, tų pačių lyvių.

6. Lyviai puola Po to lyviai nutarė susirinkti iš visų žemės da-

Holmo pilį lių, užimti arčiausiai miesto (Rygos) Holmo

pilį, nugalėti rygiečius, kurių tuomet buvo ne-

daug, ir sugriauti Rygą. -Nusprendę ir įsipareigoję tai padaryti jie,

užmiršę duotą pasižadėjimą, užmiršę krikštą, atsisakę tikėjimo, nesi-

laikydami taikos, o pradėdami naują karą, miniomis plūdo į Holmą

ir čia suėjo (gegužės 31) visi, ir tie, kurie buvo pašaukti lettonų, taip pat iš Toreidos ir iš Veinos (lyvių kalba — Padauguvio).

7. Kunigo Joano Dabar holmiečiai, visada godūs pralieti krau- nužudymas ją, pagavo savo dvasininką Joaną, nukirto jo galvą, o kūną sudraskė. Tas vyras, gimimo iš Vironijos, paimtas iš pagonybės vaikystėje, jo šviesybės Meinardo buvo paleistas iš nelaisvės ir, kad mokytųsi Šventojo rašto, atiduotas į Segebergo vienuolyną. Kaip gerai besimokantis vyskupo Alberto buvo atvežtas į Livoniją, palaimintas į dvasininkus, ir Holmo para- pijoj daug žmonių atvedė į krikščionybę. Jis, pagaliau baigęs savo darbą, su dviem kitais, Gerhardu ir Hermanu, už tikėjimą, kaip jau sakyta, pelnė kankinio palmę ir amžinąjį gyvenimą. Jų kūnus ir kau- lus surinko kiti dvasininkai, ir vyskupas su savo kapitula ir su didele pagarba palaidojo Rygoje šventosios Marijos bažnyčioj.

8. Pilies užėmimas Kada tai įvyko ir lyvių minia susibūrė Holmo ir Rygos puolimas pilyje, kai kurie naujakrikštai, Lembevaldas

44

su keliais kitais, liko ištikimi, Holme palikę savo žmonas ( uxoribus) ir šeimynas (familia), nuėjo į Rygą ir išdėstė vyskupui, kokiu būdu jis gali apsiginti nuo priešininkų, nes jie velijo sėkmės daugiau krikš- čionims, ne kaip saviesiems klastingiems lyviams.

Lyviai išbuvo pilyje keletą dienų. Dalis jų ėjo į Rygą, kur išvedė arklius iš pievų, užmušė sutiktus žmones ir pridarė tiek pikta, kiek galėjo. Vieni, taip prisisotinę, parėjo namo, o kiti pasiliko.

Vyskupas, sužinojęs, kad dalis pasitraukė, sušaukė riterijos bro- lius (kalavijuočius) ir miestiečius su piligrimais ir klausė, ką daryti prieš lyvių suokalbį. Visiems atrodė paranku, pašaukus į pagalbą visagalį Dievą ir pavedus jam jaunąją bažnyčią, pradėti karą su tais, kurie Holme, nes geriau visiems mirti už Kristaus tikėjimą, ne kaip pakelti kasdieninius kankinimus. Todėl perleido miestą ponui vysku- pui, stipriausi teutonai kartu su rygiečiais lyviais apsiginklavo, pasi- ėmė kanuoles (armati) ir kitą, sėdo į laivus ir dvyliktą dieną po Tre- jybės (birželio 4) priplaukė prie Holmo pilies.

-Priešininkai numatė puolimą ir narsiai stojo prieš teutonus, norė- dami apginti krantą ir neleisti išsikelti. Krikščionys sumišo dėl to, kad jų nedaug, iš viso 150 vyrų, o priešininkų — didžiausia minia. Tačiau savo pamaldžiomis giesmėmis išprašė Dievą malonės, jie-įsi- drąsino ir šoko iš laivų; pirmasis iššoko Arnoldas, brolis riteris, po jo — vyskupo palyda iš kito laivo ir su kitais puolė priešą, iš pradžių, kaudamiesi vandeny, skydais gynėsi nuo priešo akmenų ir strėlių, kurių daugybė lėkė į juos. Po atkaklaus mūšio jie pagaliau užvaldė krantą. Lyviai, apsvaidomi strėlėmis, traukėsi, vieni krito užmušti, kiti, ketinę perplaukti Dauguvą, nuskendo, kai kurie spruko į pilį, kurie ne kurie perplaukė upę ir taip išsigelbėjo, tačiau kapo slibino neišvengė.

Lyvių vado Ako Tarp kitų buvo Ako, jų vadas ir seniūnas (porin-

žuvimas ceps ac senior), visos išdavystės ir viso pikta

pradininkas, jis kurstė: Ploceko karalių pradėti

karą su rygiečiais, sukėlė lettonus, šaukė to-

reidiečius ir visą Livoniją pulti krikščionis. Jis buvo užmuštas kartu

su kitais, jo galva kaip pergalės ženklas pasiųsta vyskupui. Vyski-

pas džiaugdamasis su visais namie pasilikusiais, dėkojo Dievui, ku- ris, remdamas nedaugelį, išgelbėjo savo bažnyčią.

9. Pilies paėmimas Tuo metu krikščionys pasiekė pirmuosius įtvir- ir Holmo lyvių tinimus, sukūrė ugnį prie pilies sienų, iš bom- pasidavimas bardų (patherellis) pradėjo svaidyti ugnį ir akmenis į pilį, o iš arbaletų sužeidė daugelį stovėjusių ant pylimo, — tad nenukentėjusių ir pajėgiančių gintis liko mažai; todėl toreidiečiai paprašė taikos. Taika buvo duota, ir visiems sužeistiesiems leista išeiti iš pilies. Tačiau holmiečiai, viso pikta sukė- lėjai, buvo priversti pasiduoti, jų seniūnai atvesti į Rygą ir ten sura- kinti grandinėmis, ko buvo nusipelnę, kitų, likusių pilyje, dėl paslap- ties krikšto, kurį seniau buvo priėmę, pasigailėta, ir. jiems nieko blo- go neatsitiko. 45

Visa, kas garsaus atsitiko Livonijoje, Viešpats dievas padarė ne jėgomis daugelio, o jėgomis nedaugelio, todėl už daugelį pergalių te- bus pagarbintas Dievas per amžius.

Tuo metu miestą ištiko badas, stigo maisto, ir Viešpats dievas at- siuntė vyskupo dvasininką Danilą iš Gotlando su dviem laivais, pri- krautais grūdų ir kitų labai reikalingų dalykų.

Tą patį Danilą pasiuntė vyskupas su savo karvedžiu Gevehardu, šauliais ir kai kuriais kitais užimti ant kalvos stovinčio Holmo, kad lyviai negalėtų ten šauktis nei rutenų, nei pagonių ir negalėtų priešin- tis krikščionims. Holmo seniūnus po to vyskupas pasiėmė į Teutoni- ją, kad tenai jie, užkietėję netikėliai, matytų ir girdėtų krikščionių pa- pročius ir išrmoktų tikėti.

10. Žemgalių Po to rygiečiai, prisiminę visus Toreidos pago-

pagalba nių nusikaltimus, padarytus jiems, ir tai, kaip rygiečiams prieš dažnai jie sulaužo taiką, pasikvietė į pagalbą lyvius semigalus, kad atkeršytų savo priešininkams.

Semigalai visada buvo nedraugiški toreidie- čiams, todėl apsidžiaugė rygiečių pasiūlymu ir atvyko su Vestardu, savo karvedžiu, iš viso 3000 žmonių. Atvykę prie Koivos (Coivam), jie kariuornenę padalijo, pusę atidavė vadovauti Kaupui, tam pačiam, kuris, grįžęs iš Romos (1204 m.) , liko ištikimas, mieste slapstėsi nuo lyvių persekiojimo ir beveik visą laiką gyveno tarp krikščionių. Kita kariuomenės dalis pasistengė veikti iš Dobrelės pusės. Kaupas su ka- riuomerie slinko prie savo pilies, kurioje buvo jo giminaičiai ir drau- gai, tuomet dar pagonys. Kada jie netikėtai išvydo ateinančią kariuo- menę, puolė į neviltį taip, kad tik nedaugelis ryžosi ginti pilį, daugu- ma bėgo iš pilies, ieškodami išsigelbėjimo miškuose ir tarpukalnėse. Krikščionys ryžtingai puolė pilį, laimėjo mūšį ir privertė priešą trauktis, įsiveržę į pilį, persekiodami pagonis, 50 jų užmušė, kiti išsi- gelbėjo bėgdami. Taip krikščionys laimėjo grobį, paėmė daug daiktų ir pilį padegė.

ILyviai, buvę kitoj Koivos pusėje, Dabrelės pilyje, pamatę dūmus ir liepsną, kylančius iš degančios Kaupo pilies, visi susirinko į savo pilį, baimindamiesi, kad ir juos gali ištikti toks pat likimas. Išėjo ant įtvirtinimų pylimo, pasirengę pasitikti priešą, ir pasitiko narsiai gin- damiesi. Dabrelė, jų valdovas, juos drąsino, kalbėdamas panašiai kaip filistimiečiai: „Laikykitės ir kaukitės, filistimiečiai, kad netap- tumėte žydų vergais“. Piligrimai visą dieną laikė pilį apgulę ir drau- ge su semigalais negalėjo jos užimti, ir kada jie su nedaugeliu (se- migalų) bandė įsibrauti į pilį iš kitos pusės, tai lyviai penkis jų užmu- šė, o kitus priverjė trauktis. Piligrimai matė, kad pilis tvirta ir nepri- einama, todėl ją paliko ir, nuniokoję apylinkes, vyko susijungti su savaisiais (vadovaujamais Kaupo). Prie Rygos jie susijungė su visa kariuomene ir pasidalijo grobį, kurį turėjo atsinešę. Vyskupas padė- kojo Viešpačiui dievui ir patenkintas išsiuntė semigalus namo į jų že- mę.

46

11. Vyskupas Po to vyskupas, atnaujinęs taiką su lyviais, ketvirtą kartą nusprendė vykti į Teutoniją. Ir kada jis išplau- vyksta į Vokietiją kė į jūrą, visą naktį siautė tokia didelė audra, kryžiuočių telkti kad kitą dieną laivas parplukdė jį į Dauguvą. Vyskupas ilsėjosi keletą dienų nuo ryto ligi va- karo, ramybėje, nepatyrė nerimo nei dėl saulėtos dienos laimės, nei dėl nesėkmių niūrią naktį, jis nepavargo dirbdamas Dievo duotą dar- bą, dėkojo Viešpačiui ir vėl ėjo į tuos pačius pavojus, nuo kurių išsi- gelbėjo, tačiau Viešpats dievas. davė gerą orą, ir jis išvyko į Teutoniją rinkti piligrimų, kurie įstengtų apginti Livonijos bažnyčią.

12. Polocko Vėliau kai kurie lyviai užsispyrę klastingai

kunigaikštis pasiuntė šauklį pas Ploceko karalių su prane-

puola Holmą = Šimu apie patirtus pralaimėjimus ir nuostolius

ir prašė jį ateiti jiems į pagalbą prieš teutonus,

nes Rygoje, daugeliui išvykus su vyskupu, liko maža žmonių. Ka-

ralius priėmė prašymą ir lyvių pasiūlymą, sušaukė kariuomenę iš

visų savo karalystės vietų ir kitus karalius, savo kaimynus ir drau-

gus, vadino prisidėti ir su didele karine jėga laivais išplaukė žemyn

Dauguva. Rutenų kariuomenei sustojus Ykeskoloj, kelis jų karius riterio Konrado šauliai sunkiai sužeidė.

Pamatę teutonus pilyje, jie plaukė upe žemyn ir, netikėtai pasiekę Holmo pilį, ją apgulė iš visų pusių. Lyviai, iš anksto nežinoję apie kariuomenės atvykimą, dalis išbbėgiojo į miškus, kita dalis su teuto- nais susibūrė pilyje; tada pilį uždarė, ant pylimo užlipo šauliai, dau- gelį karių sužeidė. Rutenai balistų neturėjo, jie sėkmingai naudojo lankus, daugelį buvusių pilyje sužeidė ir keletą dienų kovėsi strėlė- mis, po to prikirto daug medžių, vilko juos prie pilies, ketindami ją padegti. Tačiau darbas pasirodė bergždžias, daugelis nešiojančių medžius liko sužeisti arba užmušti iš bombardų. Tada karalius iš- siuntė į visas puses šauklius pas toreidiečius, pas lettus ir artimiau- sius pagonis ir kvietė visus dalyvauti žygyje prieš rygiečius. Toreidie- | čiai apsidžiaugę tuojau atvyko pas karalių. Ir kada atvyko, jiems vieniems buvo pavesta nešti medžius piliai padegti, jų nemaža nuko- vė strėlėmis, nes nebuvo ginkluoti (neturėjo šarvų). Lettai patys neatvyko ir šauklių neatsiuntė. Rutenai taip pat pasidarė nedideles bombardas, panašias į teutonų, bet kadangi jie nemokėjo akmentašių meno, tai jų akmenys krito atgall. Teutonų buvo nedaug, būtent tik 20, jie bijojo išdavystės lyvių, kurių pilyje buvo daug, todėl dieną naktį ginkluoti stovėjo ant brustvero, saugodami pylimą tiek nuo draugų viduje, tiek ir nuo priešų iš lauko pusės. Lyviai kasdien tarėsi su karalium, kaip pergudrauti apsuptuosius ir atiduoti juos į rutenų rankas. Jeigu dienos nebūtų ėjusios trumpyn, tai rygiečiai, kaip ir holmiečiai, dėl mažo skaičiaus vargiai būtų galėję apsiginti. Rygą buvo apėmusi baimė, nes miestas dar buvo menkai sutvirtintas, bijo- jo ir dėl Rygos vidaus netikrumo, ir dėl apgultų Holme krašto žmo- nių likimo. Keli lyvių žvalgai atėjo pas karalių ir pasakė jam, kad laukai ir keliai nubarstyti smulkiomis tridantėmis vinimis, jas parodė

47

ir paaiškino, kaip jomis bus subadytos arklių ir žmonių kojos, apvir- tusiomis — šonai ir nugaros. Baimės apimtas karalius su kariuome- ne nebėjo į Rygą, ir Viešpats dievas išgelbėjo juo pasitikėjusius. To- reidiečiai, pamatę laivus jūroje, pranešė karaliui, tačiau jis, 11 dienų laikęs apsuptą pilį, bet nepasiekęs tikslo, daug žmonių praradęs, nuo pilies pasitraukė su visa kariuomene, bijodamas teutonų atvykimo, paėmė visus sužeistuosius ir užmuštuosius ir laivais grįžo į savo že- mę. Gevehardas, vyskupo karvedys, netrukus mirė nuo nedidelės žaizdos. Kiti, išlikę gyvi ir nenukentėję, dėkojo Viešpačiui, kuris šį kartą nedaugelio rankomis apgynė savo bažnyčią nuo priešininkų.

13. Danų Tuo metu Danijos karalius su didele kariuome- išsikėlimas ne, kurią jis surinko prieš trejus metus, atplau-

į Ezelio salą kė į Oziliją, drauge su juo ir Lundo arkivysku- ir jų nesėkmė pas Andrėjus, paženklinęs kryžiumi daugybę

žmonių iš keršto netikėliamš ir iš noro uždėti pagonims krikščionių tikėjimo jungą. Bet kai, pastačius pilį, neatsi- rado norinčių joje likti ir ginti ją nuo pagonių puldinėjimų, karalius liepė padegti pilį ir kariuomenei grįžti į savo žemę.

Minėtasis Lundo arkivyskupas ir vyskupas (Šlėzvigo) Nikolajus dviem laivais, pilnais maisto, su savo palyda atplaukė į Rygą. Ir kada jie išplaukė į Dauguvą, juos maloniai priėmė šv. Marijos bažnyčios probstas Engelbertas su visa kapitula. Sužinoję apie didelį bažnyčios persekiojimą ir apie tai, kaip Viešpats vėl ją išgelbėjo, jie apsidžiaugė ir dėkojo Dievui už apsaugojimą tar p pagonių patekusios bažnyčios su nedaugeliu žmonių. Po to sušaukė arkivyskupas visus klierikus ir pamokė juos, skaitydamas psalmės, ir taip praleidę visą žiemą (1206—1207 m.) tarnaudamas gerovei.

Lyvių žemė Po karų ėjo pamaldumo mokymas, nes tuo nugalima metu visa lyvių; žemė buvo nugalėta ir pakrikš- ir apkrikštijama tyta. Rutenų karaliui su kariuomene pasitrau- kus, Dievo baimė apėmė lyvius visoje jų žemė- je, ir toreidiečius, kaip ir kitus lyvius, gyvenu- sius prie Dauguvos, jie pasiuntė pasiuntinius į Rygą ir prašė to, kas tarnavo taikai. Toreidiečiams priekaištavo už tai, kad jie, sudarę tai- ką, dažnai ją sulaužydavo. Daugelį nužudę, jie daug pikta padarė Kaupui, kuris juos paliko ir nuolatos gyveno su krikščionimis, visą jo turtą sudegino, atėmė laukus, išdraskė jo avilius ir, be to, daug kartų kariavo su rygiečiais. Dėl to jiems buvo atsakyta taika, nes jie nemo- ka būti taikos vaikais ir bet kuriuo rnetu ją sulaužo. Tačiau jie pradė- jo neatstodami prašyti taikos, prašyti krikšto, žadėdami priimti dva- sininkus ir būti jiems visame kame paklusnūs. Lenevardiečiai paža- dėjo susitaikyti su ponu Danilu, kuris jų pilį jau seniai buvo gavęs kaip leną, ir duoti jam kasmet nuo plūgo pusę talanto rugių. Nuo tų laikų tiek jie moka iki šiol.

48

14. Dvasininkų Rygos probstas, priėmęs įkaitais berniukus veikla tarp lyvių. garbingų visos Livonijos gyventojų, arkivys- ir latvių kupo įtikintas, pasiuntė dvasininkus aiškinti Evangelijos visoje Livonijoje. Pirmasis tarp pamokslininkų buvo Alebrandas, kuris, atvykęs į Toreidą, dosniai dalijo pamokslo žodžius ir krikšto paslaptis; jis įsteigė čia parapiją ir Kubeselėj pastatė bažnyčią. Dvasininkas Aleksandras Metsepolėj apkrikštijo visus tos žemės gyventojus, jis čia apsigyveno sėdamas Evangelijos sėklą ir pradėjo statyti bažnyčią. Dvasininkas Danilas, tas, kuris per Holmo pilies apgulimą patyrė visokių išbandymų, buvo pasiųstas pas lenevardiečius. Jie maloniai jį pasitiko ir iš jo priėmė krikštą. 2 Ir kada jis atvyko į vieną kaimą, vadintą Sy- Gąsdinimas degunda, tai sušaukė visus žmones paklausy- lietuvių atėjimu ti Dievo žodžio. Čia atėjo naktį vienas lyvis iš miško tankynės ir, pasakodamas apie pasivai- denimą, sakė: „Aš mačiau lyvių dievą, kuris pranašavo ateitį. Iš medžio išaugo dievo vaizdas nuo krūtinės iki galvos, ir dievas man sakė: rytoj rytą ateis lettonų kariuomenė, ir, bijodami tos kariuome- mės, mes nedrįsime susirinkti“. Dvasininkas manė, kad tai piktosios dvasios prasimanymas, nes rudenį nėra kelių, kuriais lettonai galėtų ateiti; jis pasimeldė ir atsidėjo dievui. Rytą apie tai, ką lyviui prana- šavo vaiduoklis, nieko nebuvo girdėti, visi susirinko; dvasininkas, pasmerkęs stabmeldystę, paaiškino, kad tokie pasirodymai — ne kas kita, kaip piktosios dvasios pinklės, ir ėmė sakyti, kad yra vienas Die- vas, visko sutvėrėjas, ir vienas tikėjimas, ir vienas krikštas, ir taip ir panašiai ragino juos paklusti vienatiniam Dievui. Ir kada jie tai iš- girdo, atsižadėjo velnio ir jo pinklių ir prižadėjo tikėti Viešpačiu die- vu ir krikštijosi visi kiek tik jų buvo.-Pakrikštijęs Reminos gyvento- jus, dvasininkas nuvyko į Askradą ir kai ten visi su džiaugsmu iš- klausė Dievo žodį ir priėmė krikšto paslaptį, grįžo į Toreidą. Ir kada jis atvyko į Dabrelės pilį, ten gyventojų buvo draugiškai sutiktas ir čia sėjo Dievo žodį ir krikštijo. Po to jis paliko šį kraštą ir vyko į Vendeną. Vėndai tuo metu buvo ramūs ir nus- Susitikimas su kurdę; išvyti nuo Vendos (Ventos) upės Ku- venedais ronijoj (Kurše), jie iš pradžių gyveno Senajam Kalne, kuriame dabar pastatytas Rygos mies- tas, bet iš ten vėl juos išvijo kuršiai; daugelis jų buvo išmušti, o likusieji bėgo pas lettus, toje vietoje su jais gyveno ir džiaugėsi dvasininko atvykimu. Juos pakrikštijęs dvasininkas, pavedęs paso- dintą vynuogę ir apsėtą lauką Viešpačiui dievui, grįžo į Rygą.

15. Bažnytinės ir Po to jis buvo pasiųstas pas idumenus, kur

pasaulietinės daugelį pakrikštijo tiek lettų, tiek ir idumenų,

valdžios jungimas ir pastatė bažnyčią Ropoj ir, likęs ten, rodė žmonėms kelią į amžinąjį gyvenimą.

Toreidiečiai, priėmę šventojo krikšto paslaptį, pagal visus dvasiš-

kus įstatymus ėmė prašyti savąjį dvasininką Alebrandą, kad jis juos

4.— 5824 49

teistų ne tik dvasiniuose, bet ir pasaulietiniuose ginčuose pagal krikš- čionišką teisę. Anksčiau lyviai buvo labai gobšūs, ir kiekvienas atim- davo iš savo artimo tą, ką tas turėjo; priėmiusiems krikštą jiems buvo uždrausta prievarta, muštynės, vagystės ir panašiai. Tie, kurie buvo nuskriausti iki krikšto ir liūdėjo dėl prarasto turto, nedrįsdami po krikšto jėga atsiimti tai, kas iš jų pagrobta, prašė pasaulietinį teismą išspręsti turto grąžinimo bylas. Todėl dvasininkas Alebrandas iš pat pradžios sprendė tiek dvasines, tiek ir pasaulietines bylas. Šitą paties užsidėtą pareigą, Dievui leidžiant ir savų nuodėmių atleidimo prašy- damas, sąžiningai vykdė, išnaikino vagystes ir muštynes, grąžino, kas neteisėtai buvo paimta, ir tuo parodė lyviams teisėto gyvenimo kelią.- Lyviams patiko toks krikščioniškas paprotys per pirmuosius metus, per kuriuos teismo valdžia priklausė tikintiesiems, bet vėliau valdžia visoj Livonijoj, Lettigalijoj ir Estonijoj perėjo į rankas viso- kių pasauliečių teisėjų, kurie ir ėmė ja piktnaudžiauti, eidami šitas pareigas rūpinosi papildymu savo maišelių (pinigų), o ne Dievo tei- singumu.

16. Saulės Tą žiemą (1207 m. vasario 28) saulė buvo už- užtemimas temusi didžiąją dienos dalį.

17. Vyskupas Vyskupas Albertas, vaikščiodamas Teutonijoj

Vokietijoje renka po miestelius, miestų gatves ir bažnyčias, ieš-

kryžiuočius kojo piligrimų. Perėjęs Saksoniją ir Vestialiją,

' pagaliau atvyko į karaliaus-Pilypo dvarą. Ka-

dangi vyskupas negalėjo tikėtis kurio nors karaliaus pagalbos, tai

kreipėsi į teutonų imperiją ir Livoniją pavedė (1206 m.) imperijai, to-

dėl palaimintos atminties karalius Pilypas (nužudytas 1208 m. birže-

lio 21 d.) pažadėjo jam paramos po šimtą markių kasmet, tačiau pa- žadais turtingas nebūsi.

XI (1207 metai) ALBERTO VYSKUPAVIMO DEVINTIEJI METAI

1. Grįžimas su Devintaisiais metais po to, kai visa lyvių žemė dviem grafais buvo apkrikštyta, bažnyčia gyveno ramybėje, ir daugeliu džiaugėsi taika ir laukė savo vyskupo. kryžiuočių Lundo arkivyskupas ir jo kancleris (vyskupas Nikolajus) su visais saviškiais susirengė iš- vykti ir Verbų sekmadienį (balandžio 15) atvyko į Gotlandą ir šitoje žemėje atšventė šventas Velykas.

Rygos vyskupas parvyko Trejybės dieną (birželio 10) ir su džiaug- smu visų buvo sutiktas. Kartu su juo atvyko Peremunto graias Go- deskalkas, kitas grafas ir dar daugelis piligrimų, kilmingų ir garbin- gų vyrų. Džiaugdamiesi bažnyčios ramybe, jie tiek paaukštino miesto sieną, kad pagonių puolimai pasidarė nebebaisūs.

60

2. Koknesės Koknesės karalius Vesceke (Viačko), išgirdęs kunigaikštis apie vyskupo su piligrimais grįžimą, surinko Vescekė prašo savo vyrus ir vyko vyskupo pasitikti. Atvykęs į vyskupo pagalbos Rygą, jis visų buvo priimtas pagarbiai. Čia jis prieš lietuvius keletą dienų praleido vyskupo namuose, naudo- damasis jo svetingumu; pagaliau vyskupą ėmė prašyti pagalbos prieš lettonus ir už tai siūlė jam pusę savo žemės ir pusę savo pilies. Vyskupas priėmė pasiūlymą, davė karaliui daug do- vanų, pažadėjo jam paramą kaip kariais, taip ir ginklais ir išlydėjo patenkintą namo.

Po to vyskupas, džiaugdamasis lyvių prisidėjimu prie krikščionių, pasiuntė pas juos, tiek į Toreidą, tiek į Metsepolę ir į Idumėją ir į vie- tas prie Dauguvos, dvasininkų; visur buvo pastatyta bažnyčių, ir dvasininkai įvesdinti į savo parapijas.

3. Kalavijuočių. Tuo pačiu metu Viešpats dievas diena iš dienos reikalavimas didino brolių riterių skaičių ir jų bendriją ir atiduoti trečdalį kėtė supratimą, kad pagal jų skaičiaus ir dar- žemės bų gausėjimą turi didėti jų turtas ir valdos

taip, kad tie, kurie kare ir kituose nuolatiniuo-

se veiksmuose neša visą kasdieninių rūpesčių naštą, turėtų gauti su paguoda ir dinarą-už savo darbą. Todėl jie, broliai riteriai, prašė vys- kupą atiduoti jiems kasdieniniam išlaikymui trečiąją dalį visos Livo- nijos, taip pat trečdalį ir kitų, dar nekrikštytų kaimyninių žemių arba tautų, kurias Viešpats dievas jų, riterių ir kitų rygiečių padedamas, ateity pajungs krikščionių tikėjimui, kad jie, riteriai, turėdami daug išlaidų, galėtų naudotis ir didelėmis pajamomis. Vyskupas tokiais vyrais, panašiais į akmentašius, kurie dieną ir naktį stovi prie Vieš- paties namų, tėviškai rūpinosi ir norėjo padidinti jų skaičių; norėda- mas atsiteisti už jų darbą ir išlaidas, perleido trečiąją dalį Livonijos, nes jis pats Livoniją gavo iš Aukščiausiojo valdžios ir imperatoriaus ir atidavė jiems visko trečiąją dalį su visomis teisėmis ir vyriausia valdžia, bet dėl perdavimo nepaklusnių arba nekrikštytų žemių, tai atsakė, remdamasis tuo, kad negali atiduoti to, ko pats neturi. Tačiau riteriai neatstojo su savo prašymais, todėl reikalas buvo perduotas spręsti šventajam tėvui, kuris dar nepaklusnias žemes pavedė Vieš- pačiui dievui, liepė atiduoti riteriams trečiąją dalį nugalėtų žemių su

Popiežiaus . ta sąlyga, kad, pripažįstant klusnumą vysku- sprendimas dėl pui, iš jų dalies būtų atiduota ketvirtoji dalis Livonijos dešimtinės. Vyskupo prašymu broliai riteriai

padalijimo (kalavijuočiai) padalijo lyvių žemę į tris dalis

ir leido vyskupui, kaip tėvui, pirmam rinktis.

Vyskupas pasiėmė Kaupo dalį, būtėnt Toreidą,

riteriai pasiėmė antrąją dalį, t. y. žemes kitoj Koivos pusėj, trečioji

dalis — Metsepolė — taip pat buvo pripažinta vyskupui. Dėl žemės

valdų, kurios prieš dalybas buvo atiduotos kaip lenai kitiems

(ne kalavijuočiams), tai jiems atlyginta kitose (ne ordino) že- mėse.

51

Po tokio lyvių žemių padalijimo vyskupas pasiuntė dvasininkus į savo "dalį, leidęs broliams riteriams tuo“ pasirūpinti savoje dalyje. Tais-pačiais (1207) metais į Toreidą fogto (tei- sėjo-valdytojo) pareigoms pagal pasaulietiš- kus įstatymus buvo pasiųstas Gotfridas, riteris iš piligrimų. Spręsdamas besibylinėjančių pa- rapijoje ginčus ir ieškinius, jis surinko daugybę pinigų ir dovanų, kurių tik mažą dalį atidavė vyskupui, o didžiąją — pasisavino. Kai kurie kiti piligrimai tuo piktinosi, išlaužė jo kuparėlį ir rado jame 19 markių sidabro, įgyto sukčiaujant, neskaitant kita, ką jis jau buvo iššvaistęs. Ir kadangi jis elgėsi įžūliai, laužė įstatymus, engė neturtinguosius, pažeisdamas įstatymus, skriaudė naujakrikš- tus, tai pagal teisingą Viešpaties dievo teismą įvyko tai, kad, kitų nuostabai, krito į tokią gėdą, kaip kiti pasakoja, mirė niekinga mirtimi (pakartas).

5. Lietuvių žygis Lettonai, prisiminę savuosius, prieš dvejus me-

į Tureidos žemę tus žuvusius nuo rygiečių ir semigalų, pasiun-

tė šauklius po visą Lettoniją ir surinko didelę kariuomenę. Persikėlę per Dauguvą, visą naktį Kristaus gimimo iš- vakarėse (gruodžio 24—25) jie ėjo į Toreidą, anksti rytą perėjo Koi- vą ir pasipylė po visus kaimus, ir kadangi jie šitam krašte nesutiko kokios nors kariuomenės pasipriešinimo, tai nemaža žmonių užmušė ir daugelį paėmė į nelaisvę.

Kalėdų dieną du dvasininkai — Johanas Strikas ir Teodorikas — su patarnautojais atliko lyviams pamaldas Kubeselės bažnyčioje. Po pirmųjų mišių Johanas pradėjo kitas, tuo tarpu parapijiečiai, iš- girdę artėjant kariuomenę, išbėgiojo iš bažnyčios. Tie, kurie pasislėpė miško tankymėje, išsigelbėjo, o tie, kurie skubėjo į namus, pakelėse buvo sugauti ir daugelis užmušti. Tuomet, kada bažnyčioje iš eilės buvo skaitoma Evangelija, lettonai atjojo su savo greitais žirgais ir užpuolė bažnyčią, kur Viešpats dievas saugojo savuosius, ir dvasi- ninko namus, iš kurių išsivedė arklius ir galvijus, paėmė drabužius, maistą, viską, ką rado, ir sukrovė į roges. Lettonai parapijos namus (curia) siaubė taip ilgai, kad per tą laiką dvasininkas bažnyčioje baigė šventąją Viešpaties kūno ir kraujo paslaptį ir nesvyruodamas pats aukojosi, pavesdamas save Viešpačiui. Su juo liko ištikimieji, dvasininkas Teodorikas, patarnavęs pamaldose, ir tarnas, kuris sau- gojo duris. Jie drąsino dvasininką nenutraukti pamaldų iš baimės prieš pagonis. Ir kada Dievo apvaizdos dėka panialdos buvo baigtos, jie surinko šventuosius indus, drabužius ir sudėjo į zakristijos kampą ir ten pasislėpė. Vos tik jie baigė ruošą, vienas lettonas įėjo į bažny- čią, visą apėjo ir jau buvo beveik prie zakristijos, bet kada pamatė, kad altorius nudengtas ir ant jo nieko nėra, kas jam tiktų, pasakė: ba! ir išėjo iš bažnyčios pas savuosius. Pagrobę visa, ką rado, let- tonai patraukė savo keliu. Ir vos tik jie išėjo iš kiemo, atėjo kita jų minia, galingesnė už pirmąją; radę nusiaubtus namus, išskubėjo

4. Kryžiuočio teisėjo nusikaltimas

52

paskui savuosius. Vienas lettonas raitas įjojo į bažnyčią ir Čia, neradęs ką paimti ir neįtardamas, kad kai kas paslėpta kampe, taip pat išskubėjo. Atėjo ir trečia minia lettonų, vienas jų pervažiavo baž- nyčią rogėmis ir dvasininkų nepastebėjo. Dvasininkai dėkojo Viešpa- čiui, kad apsaugojo nuo pagonių sveikus ir nenukentėjusius; letto- nams pasišalinus, jie vakare išėjo iš bažnyčios ir pabėgo į mišką. Ne- valgę tris paras, ketvirtą parą atėjo į Rygą.

Lettonai, nusiaubę visą aplinkinę žemę, nakvoti susirinko Anno kaime ir anksti rytą (gruodžio 26) išvyko namo, pasiėmę daug mote- rų ir vaikų ir didelį grobį. Kalėdų naktį lyviai pasiuntė šauklį pas vy- skupą pranešti, kad į Livoniją įsiveržė lettonų kariuomenė, o po to atvyko kitas šauklys ir papasakojo, kiek pagonys užmušė žmonių, kiek paėmė į nelaisvę, kaip apiplėšė bažnyčią ir kiek žalos padarė šiai jaunai bažnyčiai.

Tai išgirdęs, vyskupas sušaukė piligrimus ir brolius riterius bei pirklius ir ragino dėl nuodėmių atleidimo stoti už Viešpaties namus ir išvaduoti bažnyčią nuo priešų. Visi paklausė vyskupo ir ėmė reng- tis mūšiui. Visiems lyviams ir lettams buvo pranešta ir pagrasinta: „Kiekvienas, kuris neateis ir neprisidės prie krikščionių kariuomenės, sumokės tris markes baudos“. Visi išsigando, prisidėjo ir nuėjo prie

Mūšis pri Dauguvos susitikti su rygiečiais. Vyko į Lene-

prie 2 2 Agis S 2 3

Askradės verdę, čia susijungė, suėjo į pilį ir tyliai laukė

grįžtančių lettonų. Pasiuntė žvalgus sužinoti,

kur eina lettonai; jie pasitiko lettonus,

ledu besikeliančius per Dauguvą su belaisviais ir grobiu prie Le-

neverdės. Lettonų valdovas su palydovais privažiavo prie pilies,

pašaukė pilies viršininkus, paklausė, kur susirinkę krikščionys, ir

sakė: „Eikite ten ir sakykite krikščionims: prieš dvejus metus jūs

sumušėte mano iš Estonijos grįžtančią kariuomenę, kada ji miegojo; o dabar rasite mane ir visus mano vyrus žvalius“.

Tai išgirdę, krikščionys skubėjo melstis ir anksti rytą ėmė vytis priešą. Ir, trečią valandą perėję Dauguvą prie Askradės, ten rado let- tonus. Pagonys, pamatę, kad juos persekioja, ir su baime pajutę, kas jų laukia, pradėjo garsiai šaukti, kviesdami savuosius, ir atsigręžė prieš krikščionis. Krikščionys, neišsigandę nei jų riksmo, nei šauks- mo, pasidavę Dievo malonei, su iškeltomis vėliavomis puolė lettonus ir guldė juos į kairę ir į dešinę, mūšis buvo atkaklus iš abiejų pusių. Lettonai, vikresni ir žiauresni už kitas tautas, kaip jau sakyta, kau- tynėms buvo pasirengę, todėl ilgai ir narsiai grūmėsi su krikščioni- " mis, iki pagaliau ėmė trauktis. Pasirodo, jie ne tik greiti muštis, bet ir greiti bėgti, vieni metėsi į mišką, kiti bėgo keliu, palikę vietoje belais- vius ir grobį. Krikščionys persekiojo juos visą dieną, daug jų užmušė, kiti išsigelbėjo pabėgdami. Grįžę prie lettonų palikto grobio, atrišo moteris ir išvadavo mažus naujakrikštų ir visų kitų belaisvių vaikus. Ir susijungė visi naujakrikštai, tiek lyviai, tiek ir lettai, su teutonais ir dėkojo Viešpačiui dievui už paklydusią ir rastą avį, tikriau pasakius, už avį, išgelbėtą iš vilko nasrų. Pasidalijo grobį ir belaisviams leido vykti pas savuosius.

53

6. Sėlių pilies Viešpačiui dievui apgynūs savo bažnyčią nuo

užpuolimas, = pagonių užpuolimo; vyskupas baiminosi, kad, reikalaujant jam išvykus, gali pasikartoti panašus užpuoli- pašalinti iš jos mas ir liktų nusiaubta visa lyvių žemė, todėl lietuvius ir jis nusprendė sugriauti sėlių (selonum) pilį, krikštytis kuri, įsiveržiant ir atsitraukiant (lietuviams),

praverčia kaip slėptuvė. Ir išsiuntė vyskupas

savo šauklius po visą Livoniją ir Lettigaliją, kviesdamas visus, kas jau priėmė krikščionių tikėjimą, į karo žygį. Kada susirinko didelė kariuomenė, pasiuntė vyskupas abatą Teodoriką ir probstą Engelber- tą ir kartu su jais brolius, Kristaus riterius, nugalėti sėlių. Ateidami prie Askrados ir pereidami Dauguvą, rado anksčiau užmuštų ir ne- palaidotų lettonų kūnų, lipdami per juos ir vykdami keliu, pasirengę kautis priartėjo prie sėlių pilies. Apsiautė pilį iš visų pusių, daugelį buvusių pačioje pilyje sužeidė strėlėmis, daugelį rastų kaimuose pa- ėmė į nelaisvę, kai kuriuos užmušė; prinešė malkų ir sukūrė didelę ugnį, dieną ir naktį nedavė ramybės piliai ir kartu varė baimę sė- liams. Tuomet sėlių seniūnai slapta kreipėsi į kariuomenę ir paprašė taikos. Jiems sakė: „Jeigu norite tikros taikos, tai liaukitės tarnavę stabams ir priimkite į pilį tikrą taikos nešėją, koks yra Kristus, krikš- tykitės ir nedelsdami pašalinkite iš savo pilies lettonus, Kristaus var- do priešininkus“. Priėmusi iš jų berniukus įkaitais, kariuomenė liovė- si puolusi. Abatas su probstu ir kitais dvasininkais suėjo į pilį, ten pa- rengė sėlius krikštui priimti, apšlakstė pilį šventuoju vandeniu ir ant pylimo iškėlė šventosios Marijos vėliavą. Ir džiaugdamiesi pagonių + atvertimu, ir dėkodami Dievui už bažnyčios sėkmę, jie su lettigalais ir lyviais laimingai grįžo į savo žemę. 2

7. Santykiai su. Tuo metu dvasininkas Alebrandas su kai ku- Pskovu riais kitais buvo pasiųstas į Ugauniją (Estijos

dalį) rūpintis, kad pirkliams būtų grąžintos

prekės, kurias, kartą vežamas rogėmis į Plicekovą (Pskovą), ugau- niečiai, lyvių prikalbėti, kelyje atėmė, o prekių buvo už 900 markių ar dar daugiau. Ugauniečiai jų negrąžino ir nedavė deramo atsakymo.

Latgaliai buria, Alebrandas, nepatyręs sėkmės, grįžo namo,

kokį priimti pakelėse skelbė Dievo žodį ir skatino krikštytis krikštą: lettigalus, gyvenusius prie Imeros (upės), nes pravoslavų ar visa lyvių žemė ir kai kurie lettigalai jau pri- katalikų ėmė Dievo žodį. Jie apsidžiaugė dvasininko at-

vykimu, nes dažnai kentėjo nuo lettonų puoli-

mų ir visada buvo skriaudžiami lyvių, todėl ir

tikėjosi su teutonais palengvinti padėtį ir apsiginti. Jie su džiaugsmu priėmė Dievo žodį, tačiau iš atsargumo metė burtus, klausdami savo dievų, priimti krikštą iš Plicekovo rutenų su kitais lettigalais iš Tolo- vos ar paklusti lotynistams (katalikams), nes rutenai tuomet pas juos buvo atėję ir krikštijo Tolovos lettigalus, kurie buvo nuolati- niai jų duoklininkai. Burtas krito lotynistams, ir jie buvo priskirti

T prie Livonijos rygiečių bažnyčios. Ir, apkrikštijęs kelis kaimus, Ale-

54

brandas grįžo į Rygą ir apie viską papasakojo vyskupui. Vyskupas, kupinas džiaugsmo ir rūpesčių dėl bažnyčios, pasiuntė atgal į tą kraštą Henriką, savo mokinį, įšventintą dvasininku, kartu su Aleb- randu. Kada krikštas tame krašte buvo atliktas, Alebrandas grįžo namo. O antrasis (Henrikas), pastatytą bažnyčią gavęs leno teisė- mis, gyveno tarp jų (naujakrikštų) ir tarp daugybės pavojų be pa- liovos skelbė ateities gyvenimo palaimą.

8. Koknesės Tuo metu kilo nesantaika tarp Koknesės ka- kunigaikščio raliaus ir Leneverdės riterio Danilo. Minėtas

Vescekės karalius pridarė daug neramumų Danilo žmo- užpuolimas nėms (šeimynai ir valdiniams) ir nesiliovė

jų daręs, nors daug kartų buvo įspėtas palikti tuos žmones ramybėje. Tada Danilo žmonės drauge su juo naktį skubiai vyko prie karaliaus pilies. Švintant jie priėjo prie pilies ir ap- tiko, kad visi esantys pily miega, o ant pylimo stovinti sargyba blogai saugo pilį; netikėtai užlipę ant pylimo, jie užėmė svarbiausią įtvirti- nimą, pasitraukiančių į pilį rutenų, kaip krikščionių, jie nesiryžo žu- dyti, tačiau, grasindami kalavijais, vienus privertė bėgti, kitus paėmė į nelaisvę ir surišo. Tarp jų buvo suimtas ir surištas pats karalius, o jo turtas, rastas pilyje, suneštas į vieną vietą, ir pastatyta sargyba, kuri pašaukė savo poną, Danilą, buvusį netoli. Tačiau Danilas norėjo sužinoti, ką dėl to galvoja vyskupas, ir apie visa tai pranešė rygie- čiams. Vyskupas, tuo beveik pasipiktinęs, ne tik nepritarė kas pada- ryta, bet liepė palikti karalių jo pilyje ir grąžinti jam visą turtą. Vys- kupas pasikvietė karalių, gausiai apdovanojo, davė jam žirgą ir keletą brangių drabužių. Ir draugiškai privaišinęs per Vely- kas (1208 m. balandžio 6) ir mielai išsprendęs ginčą su Danilu, karaliui ir jo artimiesiems leido išvykti namo į savo pilį. Vyskupas nepamiršo pažado, duoto karaliui, priimant iš jo pusę pilies, ir pa- siuntė su karalium 20 patikimų vyrų su šarvais ir žirgais, bombar- domis ir akmentašiais, kad sutvirtintų pilį ir apsaugotų nuo lettonų, ir aprūpino siunčiamuosius viskuo, ko reikia jiems išlaikyti. Tad su jais karalius ir grįžo į Koknesę linksmu veidu, bet su klasta širdyje, Dinamiundėje palikęs vyskupą, kuris, laikydamasis papročio, norėjo vykti į Teutoniją rinkti piligrimų kitiems (1209) metams. Tie, kurie baigė savo piligrimystės laiką, buvo pasirengę išvykti namo į Teuto- „niją, bet ilgai užtruko Dinamiundėje, nes, Viešpaties valia, pūtė prie- šingas vėjas ir neleido jiems išplaukti į jūrą.

9. Vescekės Minėtas karalius, grįždamas į Koknesę ir ne- pabėgimas iš abejodamas, kad piligrimai su vyskupu jau Koknesės išvyko į Teutoniją, ir manydamas, kad Rygoj

liko maža žmonių, nebenorėjo slėpti širdy klas- tos ir ėmė tartis su savo vyrais. Sulaukęs patogaus laiko ir dienos, kada beveik visi teutonai buvo išėję į darbą tašyti griovy akmenų pi- lies statybai ir savo kalavijus ir šarvus sudėję virš griovio, nebijojo karaliaus, kaip savo pono ar tėvo, ir štai: karaliaus tarnai ir visi jo

55

vyrai netikėtai priartėjo prie griovio, pagrobė teutonų kalavijus ir šarvus, daugelį jų užmušė, mat jie būvo beginkliai ir užsiėmę tik savo darbu, kai kūrie iš jų bėgo dieną ir naktį ir, pasiekę Rygą, pa- pasakojo, kas atsitiko. Užmuštų liko 17 vyrų, o trys išsigelbėjo pa- bėgdami. Užmuštųjų kūnus sumetė į Dauguvą, tokiu būdu pasiųs- dami juos namo, rygiečiams. Rygiečiai ištraukė iš vandens kūnus už- muštųjų už tarnavimą Viešpačiui ir pagarbiai, su ašaromis juos palaidojo.

Po to tas karalius atimtus iš teutonų geriausius žirgus, balistas, šarvus ir kitką nusiuntė didžiajam karaliui Voldemarui (Vladimi- rui) ir kartu prašė bei patarė surinkti kiek galima didesnę kariuome- nę ir eiti imti Rygos, kur, kaip jis (Vescekė) sakė, pasilikę mažai vy- rų: geriausi jo užmušti, o kiti išvykę su vyskupu. Tai išgirdęs Iengva- tikis Voldemaras sušaukė į žygį visus savo draugus ir visus karalys- tės vyrus.

Tuo tarpu vyskupas, užtrukęs Dinamiundėje dėl priešingo vėjo, sužinojo apie savųjų išmušimą ir jo bažnyčios išdavimą, sušaukė pi- ligrimus, ašarodamas papasakojo jiems apie žalą, padarytą bažny- čiai, ir kvietė juos stoti narsiai ginti bažnyčią ir jai pagelbėti, vėl pri- ėmus kryžių; prikalbindamas patvirtino atleidimą nuodėmių, kurios anksčiau buvo užmirštos, o už didelius atliktus darbus jų ilgiau už- trunkančioj piligrimystėj pažadėjo didesnį nuodėmių atleidimą ir amžinąjį gyvenimą. Kada piligrimai tai išgirdo, iš jų trys šimtai vėl užsidėjo kryžius ir nepabijojo grįžti į Rygą ir stoti Viešpaties namų gynėjais. Be to, vyskupas priėmė dar daugelį už atlyginimą ir pa- siuntė į Rygą. Į Rygą susirinkę ir kiti teutonai, išsisklaidę po visą Livoniją, jie atėjo su lyvių seniūnais ginti bažnyčios.

Rutenai, išgirdę apie teutonų ir lyvių susibūrimą Rygoje, pajuto pavojų sau ir savo piliai, nes buvo nusikaltę, todėl nesiryžo laukti pilyje rygiečių atvykimo; jie susikrovė savo turtą, pasidalijo teutonų žirgus ir ginklus, padegė Koknesės pilį ir išbėgiojo savais keliais. Pilyje gyvenę lettigalai ir sėliai skubėjo slėptis miško tankynėje. Dažnai minėtas ir daug pikta pridaręs karalius (Viačko) niekad ne- begrįžo į savo karalystę, pasitraukė į Rusiją (Ruscia).

XII (1208 metai ALBERTO VYSKUPAVIMO DESIMTIEJI METAI

1. Iš Koknesės Tai atlikęs vyskupas dešimtaisiais savo įšven- pabėgusių latgalių tinimo metais pavedė savo bažnyčią Livonijoj ir sėlių Viešpačiui dievui, piligrimams ir visiems ly- persekiojimas viams krikščionims ir pats išvyko į Teutoni-

ją — tiek įvairiais bažnyčios reikalais, tiek ir

rinkti piligrimų ir įgyti daiktų, kurių reikalinga nauja stiprėjanti

bažnyčia. Lankydamasis ir pamokslaudamas daugely vietų, pakėlė daug sunkumų.

Likusieji Rygoje susivienijo ir ėmėsi stiprinti miestą iš visų pusių.

56

Išgirdę apie Koknesės pilies sudeginimą ir rutenų pabėgimą, jie pa- siuntė kai kuriuos jų persekioti, tarp pasiųstųjų buvo Meinardas ir kai kurie kiti vyskupo tarnai. Pasiųstieji persekiojo bėglius ir kai ku- riuos rado miškuose ir pelkėse, būtent lettigalus ir sėlius, karaliaus duoklininkus, kurie žinojo apie karaliaus kėslus ir buvo jo išdavystės ir teutonų užmušinėjimo pagalbininkai, sugavo taip pat ir keletą ru- tenų, jų grobį ir turtą atėmė, atėmė ir dalį teutonų šarvų. Ir atidavė kaltininkus sunkiai pelnytai mirčiai, visus, kuriuos surado, už tai, kad jie žinojo apie išdavystę ir savam krašte neišnaikino išdavikų.

2. Žemgalių ir = Tuo metu rygiečiai ir Livonijoj esantys krikš-

kalavijuočių čionys tikėjosi ilgai trunkančios taikos, tačiau įsiveržimas į taika neatėjo, siekė jie gero, bet, o varge, paty- Lietuvą ir jų rė gundymą. Po pergalės prieš rutenus jie ti-

pralaimėjimas kėjo, kad jau išvengė Charibdės, tačiau pavo- jus jiems grėsė iš Scilės.

Vestardas, semigalų vadas, prisiminė, kaip lettonai jį nugalėjo ir apiplėšė, ir tai padarė prie Semigalijos sienos. Jis pasirengė žygiui prieš lettonus ir Rygoje neatstodamas ėmė prašyti krikščionių pagal- bos, pridurdamas, kad jis kitą kartą ateis į pagalbą rygiečiams kitų pagonių nugalėti, ir, be to, sakė, kad mesti burtai jo dievams krito į palankiąją pusę. Rygos viršininkai, nekreipdami dėmesio į jo dievų burtus, nesuteikė jam pagalbos dėl jų pačių mažo skaičiaus ir neno- rėjo tuo metu pradėti karo su lettonais. Pagaliau jie nusileido įky- riam Vestardo prašymui ir perdėtai drąsai tų neišmintingų vyrų, ku- rie panoro eiti drauge su semigalais, sutiko nedrausti jiems vykti į karą ir siųsti į mūšį, įspėję, kad jų kūnai ir sielos nepalūžtų tokiam dideliam pavojuje. Ir pasiuntė su Vestardu 50 ar kiek daugiau vyrų, riterių ir šaulių, taip pat daugelį brolių Kristaus riterių; jie pasiėmė Danilą, Idumenės dvasininką, ir išvyko į semigalų žemę.

Sėdėdami ant žirgų ir švytėdami savo šarvais, jie ten atvyko ir se- migalų buvo draugiškiausiai priimti. Semigalai išsiuntė šauklius po visą savo žemę ir surinko didelę kariuomenę. Ir kada jie atėjo į Let- toniją, sustojo nakvynės ir ėmė teirautis savo dievų apie ateitį, metė burtus, prašydami dievų malonės, ir klausė: ar paėjo gandas apie jų atvykimą ir ar stos lettonai su jais į mūšį. Burtas krito, kad gandas paėjo ir lettonai pasirengę kariauti. Dėl to semigalai beveik apstulbo “ ir siūlė teutonams grįžti, nes labai bijojo užpuolimo. Tačiau teutonai prieštaravo ir sakė: „Nedarysime to, kad bėgtume ir užtrauktume gė- dą savo tautai! Ne, eisime prieš savuosius priešus ir su jais kausi- mės“. Ir neįstengė semigalai jų perkalbėt. Semigalų buvo daugybė, jais teutonai pasitikėjo, nors potvynis galėjo juos visus paskandinti. Ir vis dėlto jie narsiai veržėsi į Lettoniją, padalijo kariuomenę į bū- rius ir pasipylė po kaimus, bet kaimai jau buvo tušti: vyrai ir mote- rys su vaikais buvo išbėgioję slėptis. Iš baimės, kad teks kautis, semi- galai tuojau susirinko į krūvą ir negaišdami pasirengė tą pačią dieną trauktis. Tai pastebėję lettonai atšuoliavo ant vikrių žirgų prie jų ir savo įpratimu, užjodami iš kairės ir dešinės, staigiai atsitraukdami

57

ir staigiai puldami, daugelį semigalų sužeidė,.mesdamiesi ant jų su žirgais ir kuokomis. Tada teutonai šustojo pleištu ir, dengdami ka- riuomenės užnugarį, leido semigalams eiti pirmyn. Tie netikėtai lei- dosi bėgti, spūstyje vieni lipo ant kitų, kiti metėsi į miškus ir "pelkes; visa kautynių našta krito ant teutonų. Kai kurie iš jų gynėsi narsiau- siai ir ilgai grūmėsi su lettonais, bet dėl mažo skaičiaus negalėjo at- sispirti gausybei. Ten buvo labai narsių vyrų, Gervinas ir Rabodas ir daugelis kitų. Po ilgo ir atkaklaus mūšio vieni krito sužeisti, kitus pa- ėmė į nelaisvę ir nuvedė į Lettoniją. Dar kiti išsigelbėjo pabėgdami ir, grįžę namo į Rygą, papasakojo, kas atsitiko.

3. Vokiečiai Miestui sužinojus apie savųjų pabėgimą ir let- atsisako naudoti tonų narsumą, rygiečių arios virpesys staiga vienus pagonis pavirto skausmo šauksmu, o giedojimas — prieš kitus verksmu. Ir kilo malda į dangų, visi vyresnieji ir protingieji žmonės sutarė ateityje ne tik nepasitikėti pagonių skai- čiumi, bet ir nesikauti su vienais pagonimis prieš kitus, o pasikliauda- mi Dievo apvaizda, narsiai stoti prieš pagonių tautas tik su krikšty- tais lyviais ir lettais. Taip ir buvo daroma. Ir todėl tais pačiais (1208) metais šventosios mergelės vėliava, iškelta lyvių, lettų ir teutonų, buvo nunešta į Ungauniją, o vėliau ir visiems estams, ir aplinkinėms pagonių tautoms padėjo Viešpats dievas, vienintelis, nugalintis visas karalystes.

4. Žemgalių Po to lettonai su didele kariuomene įsiveržė į pasipriešinimas = Semigaliją ir pradėjo užmušinėti ir siaubti ką lietuviams sutikę. Tačiau semigalai patykojo jų kelią, kir-

to mišką (keliui užversti), išmušė lettonus be- veik visus, kada jie grįžo namo. Dalį grobio pagarbiai kaip dovaną pasiuntė rygiečiams.

5. Dvasininkų Tuo metu Viešpats dievas savo bažnyčios pa- papildymas guodai atsiuntė prie Dauguvos daug ordino Livonijoje dvasininkų: Florentiją, Cistersų ordino abatą, Robertą, Kelno katedros kanauninką, Konradą

Brėmenietį su kai kuriais kitais, iš kurių vieni pasirinko apsiaustus švento (vienuolių) gyvenimo Dinamiundėje, kiti liko pas brolius ri- terius (kalavijuočius), dar kiti atsidėjo pamokslams. Jų atvykimu labai apsidžiaugė dar nedidelė bažnyčia, stiprinama po liūdnų karų, dėkodama Viešpačiui, nepalikusiam be paguodos savųjų visuose išbandymuose. Jam priklauso garbė ir šlovė per amžius. Amen.

TREČIOSIOS KNYGOS APIE LIVONIJĄ PABAIGA. PRADŽIA KETVIRTOSIOS KNYGOS APIE ESTONIJĄ

6. Estų apkaltinimas Po to, kada visa Livonija ir Lettigalija krikšti- už žalą latviams josi, lettų valdovai — Rusinas iš Sotekle pilies,

58

"Varidotas iš Autinės, Talibaldas iš Beverino ir taip pat Bertoldas, brolis riteris, iš Vendeno — išsiuntė pasiuntinius į Ungauniją pas estus reikalauti atsilyginti už tą neteisybę, kurią estai yra padarę lettams. Mat lettai prieš krikšto priėmimą estų buvo niekinami ir įžeidinėjami ir patyrė iš jų daug neteisybės; dėl to tad lettai ir džiaugėsi dvasininkų atvykimu, nes po krikšto galėjo naudo- tis tokiomis pat teisėmis ir tokia pat taika, kaip ir visi krikščionys. Tačiau estai ne tik kad nekreipė dėmesio į pasiuntinių žodžius ir nenorėjo duoti kokį nors patenkinamą atsakymą, bet kartu su jais nusiuntė savo atstovus į Lettigaliją. Kadangi broliai riteriai tada jau gyveno Vendene, tai jie pasiuntė Bertoldą kaip vyriausią spręsti lettų ir estų ginčo. Iš vyskupo pusės atvyko dvasininkas Henrikas ir dau- gelis lettų. Pradėjo kalbą apie tai, kas tarnauja taikai ir teisingumui. Betgi estų atstovai nepaisė lettų taikingų pasiūlymų, atsisakė grąžin- ti jiems tai, ką neteisėtai paėmė, ir atmetė viską, ko norėjo lettai. Ir derybų dalyviai, pagrūmoję vieni kitiems ietimis, išsiskirstė po namus nepasiekę jokios taikos. Tuomet iš Gotlando atvyko kai kurie pirkliai ir Pirmasis žygis teutonai. Varidotas su kitais lettų valdovais prieš estus atvyko į Rygą ir pradėjo primygtinai prašyti pagalbos prieš neteisinguosius estus. Čia ir rygiečiai prisiminė patirtas skriaudas, kaip anksčiau daugybę prekių jie buvo atėmę iš jų pirklių, todėl jie išklausė lettų valdovų ir pažadė- jo kariuomenę, nes ir jų pačių pasiuntiniai, kurie ne kartą buvo siun- čiami dėl užgrobtų prekių grąžinimo, grįžo ungauniečių išjuokti, nepanorėję grąžinti, kas neteisėtai atimta. aukęsi visagalio Dievo ir švenčiausios Dievo gimdytojos Mari- jos pagalbos, rygiečiai su broliais riteriais ir Teodoriku, vyskupo bro- liu, ir pirkliai, ir kiti teutonai nuvyko į Toreidą. Ir visoje lyvių žemėje ir Lettigaloj jie surinko stiprią ir didelę kariuomenę, ėjo ir dieną, ir naktį ir įžengė į Ungauniją. Aptuštinę kaimus, išmušę pagonis ir ug- nim, ir kalaviju keršydami už skriaudas, krikščionys pagaliau visi kartu priėjo prie Odenpės, kas reiškė meškos galvą, ir padegė šią pi- Iį. Po to, pailsėję tris paras, ketvirtą parą grįžo į savo žemę su gyvu- liais, belaisviais ir visu grobiu. Lettai, grįžę į savo žemę, sutvirtino pilis ir pasirengė mūšiams; sušaukė į pilis savuosius ir, pasirengę kautynėms, ėmė laukti estų kariuomenės.

Tada ungauniečiai pašaukė į pagalbą sakkaliečius ir netikėtai įsi- veržė į lettų žemę, į Trikato kraštą; sudegino vieną gyvą lettą, vardu Vardekė, kitus paėmė į nelaisvę, padarė lettams daug pikta ir apgulė Beverino pilį, visą dieną puldami pilyje esančius lettus. Lettai patys išėjo iš pilies ir narsiai stojo į mūšį su priešininkais; penkis jų užmu- šė, paėmė arklius ir grįžo į pilį pas savo dvasininką, kuris tuomet ten buvo, ir drauge su juo padėkojo Dievui, jiems padėjusiam. -Narsiau- sias buvo Roboamas: jis įsiveržė į priešų vidurį, du užmušė ir svei- kas, nenukentėjęs grįžo pas savuosius į pilį, šlovindamas Dievą už jam padarytą stebuklą prieš pagonis: Taip pat ir jų dvasininkas, ne- kreipdamas dėmesio į estų puolimus, užėjo ant pylimo, kai tuo metu

59

vyko kautynės, ir grojo muzikos instrumentu, šlovindamas Dievą. Barbarai, išgirdę muziką ir aiškų instrumento skambesį, nustojo ko- vęsi ir stovėjo tylėdami, nes visoje.žemėje-nebuvo girdėję tokios mu- zikos, todėl ir klausėsi kaip pakerėti. Lettai jiems sakė: po neseniai priimto krikšto jie mato, kaip Viešpats dievas juos gina, ir todėl jie džiaugiasi ir šlovina Viešpatį. Tuomet estai pasiūlė atnaujinti taiką. Lettai sakė: „Jūs dar negrąžinote nei teutonams atimtų prekių, nei mums atimto turto, todėl tarp krikščionių ir pagonių negali būti vie- nos širdies ir vienos sielos, iki jūs nestosite po tuo pačiu, ką ir mes, krikščionybės jungu, nepriimsite amžinos taikos ir negarbinsite vie- natinio Dievo“. į

Tai išgirdę estai nepatenkinti pasitraukė nuo pilies, lettai juos per- sekiojo ir daugelį sužeidė. Ir naktį jie pasiuntė (šauklį) pas Venną, Kristaus riterių magistrą į Vendeną, kur jis tada buvo, prašyti, kad jis su savaisiais atvyktų persekioti estų. Magistras sušaukė visus apylinkės lettus, ir rytą, atėję prie Beverino, rado pagonių kariuome- nę jau pasitraukusią, jis vijosi pagonis visą dieną. Tačiau naktį pra- sidėjo tokie dideli šalčiai, kad visi arkliai apšlubo, ir magistras ne- įstengė pasivyti priešų, nes tie, užmušę gyvulius ir paleidę belaisvius, bėgo visais keliais, ir, nestodami į mūšį, kiekvienas grįžo į savo žemę.

Tada Beverino lettai pašaukė visus aplinkinius lettus pasirengti žygiui, kad, Dievo padedami, atkeršytų savo priešininkams. Ir taip narsiausi lettai Russinas ir Varidotas su visais lettais, kurie tuomet buvo jų kraštuose, dideliu skaičiumi susirinko prie minėtos Beverino pilies. Jie susitarė eiti prieš estus ir pasirengė nuniokoti jų kaimus. Apsiginklavę kas kuo galėjo, jie sudarė kariuomenę, ėjo dieną ir nak- tį ir įžengė į Sakkalos žemę, kur, kaimuose namie radę vyrų, moterų ir vaikų, visus žudė, kur tik juos rado, tiek moteris, tiek ir vaikus, ir nužudė 300 žmonių, daug įžymių Sakkalos žemės vyrų ir seniūnų, ir daugybę kitų, ir naikino tol, kol pavargo jų rankos ir pečiai. Ir kada visi kaimai paplūdo pagonių krauju, tada lettai kitą dieną pasuko at- gal, išsinešdami grobį, surinktą kaimuose, ir išsivesdami daug stam- biųjų ir smulkiųjų galvijų ir nemaža merginų, kurios vienos šiame krašte buvo branginamos. Ir grįžo visi namo, kelyje sustodami po keletą dienų ir lūkuriuodami, ar gyvi likę estai nesiveja ir ar neužpuls pasitraukiančių lettų iš užpakalio. Tačiau estai nepersekiojo lettų už tokį kraujo praliejimą, tik surinko liūdėdami užmuštųjų kūnus, juos sudegino, kėlė laidotuves su raudomis ir laidotuvių vaišėmis pagal savą paprotį. Lettai pasiekė Astigervės ežerą, pasidalijo visą grobį ir sėkmingai grįžo į namus Beverine. Čia buvo brolis riteris Bertoldas, taip pat jų dvasininkas su keliais vyskupo riteriais ir šau- liais, jiems visiems davė dovanų. Kadangi tai buvo sekmadienis Gau- dete (lot.), vadinasi,džiaukitės (1208 m. gruodžio 18), tai visi, vie- ningai džiaugdamiesi, šlovino Viešpatį už jo per naujakrikštus pada- rytą pagonims didelį atpildą. Russinas,grįžęs į Beverino pilį, atvėrė burną ir kalbėjo: „Vaikai mano vaikų, sakė jis, pasakos savo vaikams iki trečios ir ketvirtos kartos, kaip darbavosi Russinas, naikindamas sakkaliečius!“

60

Paliaubos su Lyvių iogtas Hermanas, tai išgirdęs, rodė ne- estais pasitenkinimą lettais dėl jų dažno kariavimo

su estais ir nenurimdamas sušaukė visus ly-

vių ir lettų vyresniuosius tartis dėl to su jais ir su teutonais. Bet ka- dangi teutonų tuo metu buvo nedaug ir retai jie gyveno krašte, tai visi sutiko pradėti derybas su estais dėl taikos iki atvykimo pono vyskupo, kuris tuo metu buvo Teutonijoj ir rinko piligrimus ateinantiems me- tams. Toks besitariančių sprendimas patiko ir estams, ir jie priėmė taiką, nes, netekę savo įžymiausių vyrų, ėmė lettų labai bijoti. -Neiš- sprendę visų ginčytinų reikalų, jie sudarė vienerių metų paliaubas.

XIII (1209 metai) VIENUOLIKTIEJI ALBERTO VYSKUPAVIMO METAI

1. Šeštasis vyskupo Vienuoliktaisiais savo vyskupavimo metais vy- grįžimas skupas Albertas grįžo iš Teutonijos, daugelio piligrimų lydimas. Tarp piligrimų buvo Rodol- fas Ierichonietis (Ierichonas — į rytus nuo Elbės, netoli Travemiun- dės) ir Volteris Hammerslevietis (Hammerslevas — į šiaurę nuo Halberštato) ir daugelis kitų senjorų (ieodalų), riterių, klierikų bei kitokių žmonių, kurie nepabijojo jūros pavojų ir išlipo Livonijoj. Paklaisęs piligrimų patarimų, vyskupas liepė susirinkti visiems lyviams ir estams, kurie jau seniai krikštyti, ir, prisiminęs piktada- rybes, padarytas praėjusiais metais karaliaus Vescekės jam, vysku- pui,ir saviesiems, kada tas karalius klastingai nužudė riterius ir jo palydos karius, kurie karaliaus prašymu su didelėmis išlaidomis buvo pasiųsti į pagalbą prieš lettonus, juos visus išžudė su neišpasa- kyta klasta.

Koknesės Po to vyskupas su savo piligrimais ir kariais

užėmimas išvyko į Koknesę ir rado tą kalną apleistą ir

ir pasidalijimas dėl ten buvusių gyventojų nešvaros prisiveisu-

sį kirmėlių ir gyvačių, jis liepė išvalyti kalną

(pilį) ir įsakė sustiprinti tvirtu pylimu. Ir buvo

pastatyta stipri pilis, o jos apsaugai palikta riterių ir šaulių su

vyskupo saugos kariais, kuriems vyskupas įsakė budriai saugotis

tiek gobšių lettonų, tiek ir klastingų rutenų. Vyskupas taip pat pa-

siūlė minėtam Rodoliui lerochiniečiui pusę pilies, o broliams rite-

riams — trečiąją dalį. Palikęs juos čia ir viską sutvarkęs, vyskupas

grįžo namo į Rygą.

kai kuriuos lettonus užmušė, kai kuriuos paėmė į nelaisvę ir grįžo pas

savuosius į Koknesę, ir tada kartu su vyskupu ir su visais vyskupo žmonėmis grįžo namo.

2. Kalavijuočių. Tuomet tarp brolių riterių buvo kažkoks Vich- magistro bertas, kurio širdis daugiau linko prie savimei- nužudymas lės, ne kaip prie ordino statuto; ir jis sėjo ne- santaiką tarp brolių riterių. Jis nekentė šven-

61

tojo gyvenimo dermės ir bodėdamasis Kristaus riteryste, atėjo pas Idumėjos dvasininką (Danilą) ir sakė, kad jis čia lauks vyskupo sugrįžimo, nes nori būti jam visame kame klusnus. Tačiau broliai ritefiai, Bertoldas iš Vendeno su kai kuriais kitais riteriais ir tarnais, vijosi bėglį, sugavo jį Idurhėjoje, atvarė atgal į Vendeną ir surakino. Išgirdęs apie vyskupo atvykimą, Vichbertas ėmė prašyti, kad jį paleistų ir leistų nuvykti į Rygą, žadėdamas būti klusnus vys- kupui ir broliams. Broliai apsidžiaugė ir vildamiesi, kad tas brolis, panašiai kaip sūnus palaidūnas, atėjo į protą, pasiuntė jį pagarbiai į Rygą ir vėl priėmė į savo bendriją. Tačiau jis, panašiai kaip tas Judas, trumpai bendravo su broliais ir kaip vilkas tarp avių, pas- lėpęs piktus kėslus, laukė patogaus laiko širdies pykčiui išlieti.

Ir tai atsitiko vieną šventadienį, kada broliai su kitais žmonėmis suėjo melstis; jis tuo metu pasikvietė riterių magistrą ir Johaną, jų dvasininką, apsimetęs, kad nori atidengti paslaptį, ir čia, viršuje, savuose namuose, staiga smogė magistrui į galvą kovos kirviu, kurį visada nešiodavosi, ir toje pačioje vietoje puolė tiek magistrą, tiek dvasininką ir abu užmušė. Tai sužinoję kiti broliai persekiojo jį, bė- gantį iš namų į koplyčią, sugavo, atidavė pasaulietiškam teismui ir pasmerkė tokiai mirčiai, kokios užsitarnavo.

"Naujas magistras Palaidoję su dideliu skausmu ištikimą ir kilnų

: Volkvinas magistrą Venną su dvasininku, riteriai į ma-

gistro vietą pastatė ne mažiau kilnų ir malonų,

visais privalumais apdovanotą vyrą Volkviną.

Ir nuo to meto, kaip esant, taip ir nesant vyskupui, jis vadovavo

dieviškiems mūšiams visuose žygiuose, būdavo visų pagonių tautų

gyvenamuose pakraščiuose, jam padėjo visi jo broliai ir Viešpaties dievo pagalba, ir pergalė visada lydėjo jį.

3. Pasikeitimai Tais pačiais metais pasimirė Engelbertas, šv.

"Rygos bažnyčioje Marijos bažnyčios probstas; tada vyskupas

pasiėmė iš Scheteno konvento (vienuolyno) Jo-

aną, žmogų neaukštą, santūrų ir apdairų visuose savo veiksmuose,

pastatė jį probstu vietoj savo mirusio brolio ir jo globai pavedė šven- tos Marijos bažnyčią.

Kadangi tasai Joanas priklausė švento Augustino ordinui ir vilkė- jo baltais rūbais, tai vyskupas minėtos bažnyčios kanauninkams dėl suvienodinimo pakeitė juodus rūbus ir gobtuvus baltais. Ir kadangi tuo metu dar buvo bijoma pagonių tiek viduje, tiek ir lauke, tai minė- tas konventas gyveno pirmojo miesto viduje prie pradžioje pastaty- tos bažnyčios. Po šitos bažnyčios gaisro pradėjo statyti šventos Mari- jos bažnyčią už sienos prie Dauguvos ir čia apsigyveno.

Piligrimai tais pačiais metais (1209) darbavosi prie sienos paauk- štinimo ir kitur, kur galėjo, stengėsi tarnauti Dievui.

4. Žygis prieš Prasidėjus rudens dienoms, vyskupas, nuola- rusus ir lietuvius tos rūpindamasis Livonijos bažnyčios sėkme ir apsauga, tarėsi su savo artimaisiais ir nuo-

62

dugniai svarstė, kaip išvaduoti jauną bažnyčią nuo lettonų ir rutenų persekiojimų. Ir prisiminė jie visa pikta, ką Gercikės karalius su let- tonais pridarė Rygos miestui, lyviams ir lettams, ir todėl nutarė eiti kariauti su krikščionių vardo priešininkais. Būtent karalius Visseval- de (Vsevolodas) buvo nuolatinis priešas krikščionių, visų pirma lo- tynistų (katalikų) vardo, buvo vedęs vieno galingo lettono (Dauge- ručio) dukterį ir susigiminiavęs bei susidraugavęs su lettonais, jis dažnai būdavo jų kariuomenės vadu, leido jiems keltis per Dauguvą ir parūpindavo jiems maisto žygiuose tiek prieš Rusiją, tiek prieš Li- voniją ir Estiją. Dėl to Lettonijos valdžia siekė valdyti visas šituose kraštuose gyvenančias gentis, tiek krikščionių, tiek ir pagonių, ir re- tas kas drįsdavo gyventi savo sodyboje, labiausiai nedrįso lettai. Ir dėl to jie visada per pavojus palikdavo savo namus ir slėpdavosi miško tankynėse, bet ir čia neišsigelbėdavo nuo lettonų; lettonai per- sekiojo juos miškuose, vienus užmušinėjo, kitus ėmė į nelaisvę, vedė juos į savo žemę ir ėmė iš jų viską kaip savo. Ir bėgo rutenai miškais ir kaimais nuo lettonų, net nuo nedaugelio, kaip bėga kiškiai nuo me- džiotojo, o lyviai ir lettai klusniai tarnavo lettonams, davė maistą ir pašarą, kaip avys be ganytojo patekusios į vilkų gaują. Viešpats atsiuntė ganytoją ir išvadavo savo Gercikos pilies avis, lyvius ir lettus, jau krikštytus, iš vilkų užėmimas ir gaujos, tai buvo vyskupas Albertas. Jis sušau- sudeginimas kė kariuomenę iš visų lyvių ir lettų žemių ir ėjo kartu su rygiečiais ir piligrimais ir su visa savo tauta Dauguva aukštyn į Koknesę. Ir kadangi Gersike visada buvo tarsi velnių tinklas toj Dauguvos pusėj visiems gyventojams, krikš- tytiems ir nekrikštytiems, Gersikos karalius visada pykosi su rygie- čiais, su jais kariavo, nenorėjo sudaryti taikos sutarčių, tai ir vyko vyskupas su savo kariuomene prieš jo miestą. į Rutenai, iš tolo pamatę ateinančią kariuomenę, išėjo pro miesto vartus ir stojo prieš ją. Ir kada teutonai stvėrė juos geležine ranka ir keletą užmušė, jie neįstengė toliau gintis ir ėmė bėgti; teutonai, juos persekiodami, suėjo pro vartus. Ir, gerbdami krikščionių vardą, teu- tonai nužudė nedaugelį, didžiąją dalį paėmė į nelaisvę, taip pat dau- geliui leido išsigelbėti pabėgimu; moterų ir vaikų, miestą užėmę, pa- sigailėjo ir daugelį jų paėmė į nelaisvę. Kada karalius su daugeliu kitų bėgo Dauguva prie laivų, tada buvo paimta ir pristatyta vysku- pui karalienė su mergaitėmis ir moterimis su visu jos turtu. Tą dieną kariuomenė stovėjo mieste ir surinko didelį grobį, sunešdama iš visų miesto kampų rūbus ir sidabrą, ir purpurą, daug galvijų, o iš bažny- čios (cerkvės) — varpus, ikonas (yconias), kitus aptaisus, pinigus ir daug kitų gėrybių, viską išsivežė šlovindami Dievą už tai, kad taip netikėtai leido nugalėti priešą ir be nuostolių įsiveržti į miestą. Kitą dieną išnešė viską, pasirengė grįžti, o miestą padegė. Iš kitos Daugu- vos pusės pamatęs gaisrą, karalius labai nuliūdo ir dejuodamas ver- kė: „O Gercike, mielasis mieste! O mano tėvų palikime. O nelaukta prapultis manojo miesto! O varge! Ar tam aš gimiau, kad matyčiau degantį savo miestą ir žūstančią savo tautą“. k

63

Visvaldžio Po to vyskupas su kariuomene pasidalijo gro- pasidavimas . bį, su karaliene ir visais belaisviais grįžo į sa- . vo valdą, o karaliui buvo pasiūlyta atvykti į' Rygą, jeigu dabar nori turėti taiką ir atgauti belaisvius. Jis atvyko ir prašė atleisti jo nuodėmes, vadino vyskupą tėvu ir dėl taikos prašė lotynistų, kaip savųjų brolių Kristuje, užmiršti, kas buvo bloga; jie davė jam taiką ir grąžino žmoną su belaisviais, be to, sakė, kad teutonai ugnimi it kalaviju jau nubaudė jį sunkia bausme. Tada vyskupas su savaisiais apkabino prašantįjį, siūlė jam taikos sąlygas ir sakė: „Jeigu tu dabar vengsi bendrauti su pagoni- mis ir su jais nebeliesi mūsų bažnyčios ir nepuldinėsi, lettonų pade- damas, rutenų, savųjų krikščionių žemių, jeigu tu savo karalystę visiems laikams padovanosi šventosios Marijos bažnyčiai su ta sąly- ga, kad gautum atgal iš mūsų rankų, ir paguosi mus nuolatine taika ir vienybe, tik tada grąžinsime tau karalienę su visais belaisviais ir pažadame tau visada ištikimai pagelbėti“. Šitokias taikos sąlygas karalius priėmė; jis pažadėjo ateityje visada būti ištikimas šventos Marijos bažnyčiai, nesidėti su pagonimis ir priklausyti krikščionims. Perdavęs savo karalystę minėtai bažnyčiai, jis gavo iš vyskupo rankų iškilmingai įteikiamas tris vėliavas, pripažino vyskupą savo tėvu ir tikino, kad ateity atskleis jam visus rutenų ir lettonų kėslus. Tada jam buvo atiduota karalienė ir kiti belaisviai (dvariškiai), ir visi lin- ksmi grįžo į savo Žemę, sušaukė savo žmones, kurie iš jos buvo išėję, ir ėmėsi savo pilies atstatymo. Ir vis dėlto jis nenusigręžė nuo lettonų kėslų, užmiršo pažadėtą ištikimybę ir dažnai kurstė pagonis prieš teutonus, įsikūrusius Koknesėje.

5. Ingaunijos Praėjus paliaubų, sudarytų su ungauniečiais, puolimas ir estų. laikui, Bertoldas, Vendeno riterių magistras, pasidavimas pasišaukė Russiną su jo lettais ir kitus lettus vyskupui iš Autinės ir išžygiavo su savo vendeniečiais

į Ungauniją. Ir jie rado kaimuose vyrų, nespė- jusių išbėgti į pilį, ir išmušė jų daugelį sodybose, į kurias tik buvo užėję, daugelį išžudę, kitus paėmė į nelaisvę, gavo didelį grobį, mo- teris ir merginas išsivedė, palikę kaimus tuščius. Surengę dideles žu- dynes ir gaisrus, jie grįžo namo.

Toreidos lyviai, vis dar nesiliovę palaikyti slaptus klastingus san- tykius su estais, išgirdę apie tai, buvo nepatenkinti Bertoldu Ven- deniečiu ir lettais, kam jie atnaujino karą su estais; jie prikalbino vy- skupą, kad jis siųstų pasiuntinį į Ungauniją taikai sudaryti. Ir pa- siuntė vyskupas dvasininką Alebrandą į Odenpę tiek dėl taikos at- naujinimo, tiek ir dėl išreikalavimo pirklių prekių. Ir kada visi Un- gaunijos estai išgirdo, kad pas juos atvyko vyskupo pasiuntinys, tada susirinko visi jo išklausyti. Atvėręs burną, Alebrandas ėmė mokyti tikėjimo Kristumi. Estai, išgirdę pamokslą, puolė dvasininką ietimis ir kalavijais, grasindami užmušti. Tačiau kai kurie seniūnai, užsto- dami dvasininką, kalbėjo: „Jeigu mes užmušime šitą vyskupo pasiun- tinį, tai kas gi ateityje mumis tikės ir siųs pasiuntinius“. Nenorėdami

64

klausyti išganingų žodžių, jie išsiuntė Alebrandą atgal pas vyskupą ir kartu su juo išsiuntė savo atstovą taikai sudaryti. Ir buvo sudaryta taika tarp estų ir vyskupo lyvių bei lettų, gyvenusių vienoje Koivos upės pusėje; tačiau Bertoldas Vendenietis ir Russinas su savaisiais lettais taikos nepriėmė ir rengėsi karui.

XIV (1210 metai) DVYLIKTIEJI ALBERTO VYSKUPAVIMO METAI

1. Vokiečių mūšis Prasidėjo dvyliktieji vyskupavimo metai, ir su kuršiais bažnyčia kurį laiką išbuvo ramybėje. Ir kada vyskupas su savo piligrimais išvyko į Gotlan- dą, palikęs Livonijoj visus vyrus su kai kuriais piligrimais, kuršiai, Kristaus vardo priešininkai, netikėtai pasirodė sąsiauryje (Zundo) prie jūros kranto su aštuoniais piratų laivais. Juos pamatę, piligri- mai, išlipę iš savo kogų (coggo, krovininiai laivai plačiais dugnais), susėdo į laivelius gintis nuo pagonių, bet iš neapdairumo kiekvienas laivas skubėjo pirmas pasiekti priešą. Kuršiai iškrovė savo piratiškų laivų nosį (priešakį) ir atsigręžė į atplaukiančius, sustatę po du lai- vus greta ir tarp poros laivų palikę tarpą. Piligrimai, priartėję pir- maisiais savo laivais, pateko į piratų laivų tarpą ir kadangi piligrimų laivai buvo maži, tai jie negalėjo pasiekti priešininko, stovėjusio už juos daug aukščiau. Vienus piligrimus kuršiai užmušė ietimis, kiti nuskendo, dar kitus sužeidė, likusieji buvo priversti grįžti prie kogų ir atsitraukti. Tada kuršiai surinko užmuštuosius, išrengė juos ir rū- bus pasidalijo, pasiėmė ir visa kita, ką rado pas užmuštuosius.- Po to Gotlando miestiečiai surinko užmuštuosius ir pagarbiai palaidojo. Tai buvo apie tris dešimtis riterių su kitais. Vyskupas paskelbė kelių dienų gedulą, nes žinojo, kad palaiminti tie, kurie kenčia persekioja- mi už teisybę, kaip molinis indas užgrūdinamas krosnyje, taip teisy- bės vyrai išbandomi kančia.

2. Naugardo Tuo metu didysis Nogardies (Naugardo) ka- ir Pskovo rusai ralius (Mstislavas Mstislavičius) ir Plicekovo estų žemėje (Pskovo) karalius (Vladimiras, Mstislavo brolis) su savo rutenais ir didele kariuomene atėjo į Ungauniją, apgulė Odenpės pilį ir ten mušėsi aštuonias die- nas. Ir kada pilyje ėmė stigtį vandens ir maisto, tada jie paprašė rusų taikos. Tie sutiko taikytis, kai kuriuos krikštijo savuoju krikštu (grai- kų apeigų), gavo keturis šimtus nogatų (est. nagod, nogod — kiau- nių arba voverių kailiukų), pasitraukė ir grįžo į savo žemę, pažadėję atsiųsti jiems savo dvasininką, kuris krikšto paslaptim atgaivintų naujam gyvenimui; tačiau: jie to nepadarė, nes Ungaunijos gyvento- jai priėmė dvasininką iš Rygos, rygiečiai juos krikštijo (lotynų apei- gomis) ir priskyrė prie Rygos bažnyčios.

5.— 5824 65

3. Fryzai sumuša Po kelerių metų į minėtą Gotlando salą atvyko kuršius * fryzai: su -piligrimais ir rado čia kuršius su di- deliu grobiu ir, staigiai apsupę, mušėsi su jais ir išmušė beveik visus, paėmė keturis piratų laivus su visu turtu ir atgabeno į Rygą; taip pat paėmė daugybę avių, kurių kuršiai buvo prisigrobę krikščionių žemėse, jas irgi atvežė į Rygą. Ir buvo didelis

“ džiaugsmas dėl tokio atsimokėjimo kuršiams.

4. Vyskupas Vyskupas, nors ir labai nuliūdęs dėl nesibai- šeštą kartą vyksta giančių sunkumų ir saviškių mirties, tačiau, į Vokietiją tikėdamas Viešpaties apvaizda ir pavedęs jam savo kelionę ir reikalus, atvyko į Teutoniją, dejavo geriems ir dievobaimingiems žmonėms dėl skriaudų, sodžiuo- se ir kaimuose, miestuose ir pilyse ieškojo, kas norėtų pasidaryti Viešpaties namų akmentašiu, užsidėtų kryžių ir vyktų per jūras į Livoniją paguosti ten pasilikusių nedaugelio. Ir atsirado Izo, Verde- no vyskupas, su-Pilypu, Raceburgo vyskupu, taip pat Padebor go vys- kupas (Bernardas), kurie rengėsi kelionei kitais metais su savo rite- riais ir daugeliu kitų Žmonių.

5. Sąmokslas prieš Po vyskupo išvažiavimo ir kuršių kautynių su vokiečius, lietuviai piligrimais, kada aplinkinės tautos išgirdo, puola Koknesę koks skaičius piligrimų mušė kuršius, tada vie- ni pas kitus siuntė šauklius, pirma — lyviai pas kuršius, kuršiai — pas estus, taip pat pas lettonus, semigalus ir rutenus, ir visi ieškojo būdų, kaip sunaikinti Rygą, kaip nepastebi- miems prieiti prie teutonų ir juos išmušti. , Lettonai manė, kad Koknesėje likę maža žmonių, ir todėl jie su di- dele kariuomene priėjo prie pilies ir rado joje Rodolią Ierichonietį su kitais vyskupo vyrais ir narsiai su jais kovėsi. Tuo tarpu iš pilies prieš juos išėjo vyskupo, tarnai ir lettai, kurie savo ietimis užmušė keletą lettonų. Lettonai neatsispyrė jų spaudimui ir pasitraukė prie savųjų.

6. Kuršiai puola Tuomet kai kurie lyviai, gyvenę prie Adijos Rygą (upės) ir jau seniai krikštyti, bet nenusikratę klastingumo geluonies, nuvyko į Kuršą (Kuro- niją), sukėlė visą žemę prieš Rygos bažnyčią ir surinko didelę ir stip- rią kariuomenę, kuriai pasakė, kad Rygoje likę labai mažai žmonių, kaip iš tikrųjų ir buvo. Tai išgirdę miestiečiai pasiuntė žvalgus prie jūros. Kuršiai, surinkę savo kariuomenę į vieną vietą ir apsistoję ne- toliese, keturiolika dienų šaukėsi savo dievų pagalbos ir metė burtus dėl patogaus Rygai pulti laiko. Žvalgai tuo metu grįžo nieko nesuži- noję. Kaip tik tada su dviem kogais atplaukė į Dinamiundę Sladeno gra- fas (Heinrich von.Sladen), riteris Markvardas su kitais piligrimais, su tais, kurie Rygoje buvo pasilikę Velykoms ir dabar norėjo išvykti namo, į Teutoniją. Laivuose jie paliko nedaugelį, ir patys nakvoti atėjo į vienuolyną. Vos tik kitos dienos (birželio 13) rytą pradėjo švi-

2

"sti, visa jūra apsidengė tarsi tirštu debesim, tie, kurie buvo laivuose, pamatė gausybę besiartinančių pagonių su didele kariuomene; vieni pasirengė gynybai, kiti bėgo į vienuolyną. Betgi pagonys, vildamiesi užimti miestą netikėtai, kol apie.juos nebuvo pasiekusi žinia, piligri- mų laivų nepuolė, o skubėjo į miestą. Žvejai iš abiejų Dauguvos pu- sių juos pamatė, atbėgo į Rygą ir pasakė, kad paskui juos seka ka- riuomenė. .

Tada miestiečiai, broliai riteriai ir šauliai (balistarii) su klierikais ir moterimis ėmėsi ginklo, suskambo varpas, kuriuo buvo skambina- ma kilus karui, sušaukė žmones, išėjo pasitikti priešo ant Dauguvos kranto ir šūviais iš balistų daugelį sužeidė. Kuršiai paliko laivus Dauguvoje ir savo kariuomenę sustatė lauke. Kiekvienas nešėsi prie- šais save medinį skydą, sukaltą iš dviejų lentų, ir kuoką, panašią į piemenų botagą, smūgiams, ir kada saulė apšvietė baltus skydus, tai ir vanduo, ir laukai subolavo, nes tai buvo didelė ir stipri kariuomenė. Ir priartėjo ji prie miesto, lyviai ir šauliai pasitiko ją prie pirmųjų + įtvirtinimų, kurie buvo lauke priešais miesto vartus, ir mušėsi su jais iki trečios valandos dienos; miestiečiai padegė kaimą, stovėjusį už sienos. Kai kurie musiškiai turėjo tridančių vinių, jas išmėtė ant ke- lio, kuriuo artėjo priešas, ir kada kai kurie rygiečiai kaudamiesi ver- žėsi pirmyn, nemaža jų liko užmuštų, kiti atsitraukdami dengėsi sky- dais ir patekdavo ant tų vinių ir neįstengdami gintis žūdavo, o kiti gelbėdamiesi atbėgdavo pas mus. Po to jų (kuršių) kariuomenė nu- ėjo prie savo laivų. Betgi po pusryčių kuršiai vėl pasirengė kauty- nėms ir, išgirdę skambinant didžiuoju varpu, kalbėjo, kad krikščio- nių Dievas juos praris ir sunaikins. Ir jie vėl užpuolė miestą ir kovėsi visą dieną. Ir kada jie, pasidėję šalmus, pradėjo nešti medžius mies- tui padegti, tada daugelis jų buvo sužeista strėlėmis, vos tik kuris krisdavo sužeistas akmeniu iš svaidomosios mašinos arba balistos, tai tuojau jo brolis ar kuris draugas pribaigdavo jį nukirsdamas gal- vą. Tr kada jie miestą apsupo iš visų pusių ir sukūrė didelę ugnį, raiti atvyko holmiečiai į Senąjį kalną ir, pagrasinę priešui savo kalavi- jais, suėjo į miestą iš kitos pusės. Kuršiai, juos pamatę, pasitraukė nuo miesto ir, surinkę užmuštuosius, grįžo prie savo laivų, persikėlė per Dauguvą, ten prastovėjo tris dienas, apverkė užmuštuosius ir juos sudegino.

Toreidos lyviai, išgirdę, kad kuršiai laiko apsupę Rygą ir siekia sunaikinti miestą, surinko didelio skaičiaus kariuomenę, pasirengu- sią eiti į pagalbą kuršiams. Mat kai kurie neištikimieji lyviai ir semi- galai bei kitos tautos laukė kuršių, kad visi kartu eitų miesto naikinti. Tačiau holmiečiai tą pačią dieną (birželio 13) atėjo į miestą, keletą kuršių užmušę salose ir paėmę laivus. Riteris Markvardas grįžo iš Dinamiundės ir atėjo į miestą per priešų tarpą ir prisijungė prie rite- rių brolijos. Kaupas su savo giminaičiais ir draugais bei ištikimais (krikščionimis) lyviais kitą dieną atėjo į miestą. Konradas Ykeskolie- tis su aukštaisiais (Dauguvos) lyviais ankstyvą kitos dienos (birže- lio 14) rytą atvyko į lauką prie miesto ir čia surengė dideles žaidy- nes su savais žirgais; tada visi iš miesto pas juos atėjo ir labai džiau-

67

gėsi. Ir metėsi visi prieš kuršius, šaukė juos stoti į kovą, pasiryžę ar- ba narsiai mirti, arba laimėti. Tačiau tie (kuršiai) gedėjo Žuvusiųjų, tarėsi, dėl taikos sudarymo ir po trijų dienų pasitraukė.

Lyviai, jausdami kaltę dėl neištikimybės, savo noru pakluso Dievo valiai ir vyskupo palydai be jokios skriaudos saviesiemns ir pasižadėjo ateityje būti klusnūs. Miestas, Viešpaties malone išgelbėtas šį kartą iš pagonių, atsidėkojo jam, nutaręs ateityje švęsti šventos Mar gari- tos dieną (birželio 13-3ją), kurią jis buvo išvaduotas iš apgu- limo.

Bertoldas Vendenietis tuo metu ėjo su lettais į Ungauniją, ten sudegino daug kaimų, nemaža pagonių išmušė ir pridarė daug bloga. Jis taip pat su dideliu pulku atėjo į pagalbą rygiečiams. Bet kuršiai jau traukėsi, todėl visi grįžo į savo žemę.

Odenpės Po to tas Bertoldas surinko kariuomenę, ir ėjo

užėmimas su juo vyskupo tarnai Sifiridas su Aleksandru

ir sudeginimas ir daugelis kitų lyvių ir lettų. Atėję į Ungauni-

ją, į Odenpės pilį, jie rado joje maža žmonių;

estai dėl mažo savųjų skaičiaus' pasiūlė Ber-

toldui taikiai priimti jį į pilį. Vyskupo tarnai ir kai kurie lyviai,

nežinodami, kad Bertoldas jau įsileistas į pilį, priėjo prie jos iš kitos

pusės, jais pasekė ir visa kariuomenė. Ji užėmė viršutinę kalno

dalį, užėmė įtvirtinimų pylimą ir, pasidariusi šeimininke, vyrus

išmušė, moteris ir vaikus paėmė į nelaisvę, ji laimėjo didelį.

grobį. Tik nedaugelis estų išsigelbėjo pabėgimu. Pailsėjusi čia vieną

dieną, pasidalijusi grobį, kariuomenė sudegino pilį ir grįžo į Livoni- ją.

7. Rygos Livonijos bažnyčia tuomet iškentėjo daug iš- bastubtiniai bandymų, nes buvo tarp daugelio pagonių tau- vyksta į Polocką tų irkaimynystėje su rutenais, kurie, kaip ir visi

kiti, norėjo sugriauti Livonijos bažnyčią. Todėl rygiečiai nusprendė pasiųsti pasiuntinį pas Plosceko (Polocko) ka- ralių, kad nors.su juo susitartų dėl taikos sąlygų. Ir pasiuntė į Rusiją Rodolią iš Iericho su kai kuriais kitais.

8. Estai apgula Ir kada pasiuntiniai priartėjo prie Vendeno, Vendeną su didele kariuomene atėjo estai ir apgulė Ven-

deną. Rodolfui su savaisiais teko šitoj pily

slėptis. Ir mušėsi estai su Bertoldu, su jo broliais ir vendais (vene- dais) tris dienas prie senosios pilies, kurioje tuo metu broliai (rite- riai) gyveno kartu su vendais, ir krito daug estų, sužeistų šaudant iš balistų, tačiau ir jie ietimis užmušė kelis vendus. Estai sukrovė didelį laužą piliai padegti, iš miško pritempė daug medžių su šaknimis, pas- tatė iš jų bokštą, tarsi bolverką, sutvirtino kitais medžiais ir narsiai kovėsi, dengiami to bolverko, ir-leido ugnį ant tų, kurie buvo pily. Nesilpnindami mūšio, jie, žinoma, daugiau būtų padarę žalos, nes dėl kažkieno apsileidimo žinia apie pilies apgulimą rygiečius pasiekė ne pirmą ir ne antrą, o tik trečią dieną, ir jie sukilę tik ketvirtą diėną

68

pasiekė Sygevaldę. Tą pačią dieną estai, išgirdę, kad atvyko didelė jėga lyvių ir lettų su Kaupu ir jo draugais, nuo Vendeno pilies pasi- traukė ir, perėję Koivą, sustojo nakvoti prie to ežero, kuris prie kelio, vedančio į Beveriną. Vendeno broliai (riteriai) su Kaupo lyviais.ir let- tais, sekdami juos, rytą sustojo pusryčių prie to paties ežero, prie kurio buvo estai. Jie pasiuntė žvalgus, kai kurie žvalgai pasakė ka- riuomenei, kad estai bėga per Imerą. Lyviai ir lettai, lengvai patikėję žvalgų žodžiais, tuojau pasirengė estų persekiojimui, sakydami, kad nereikia laukti nerangių rygiečių. Betgi Kaupas ir teutonai sakė: „Palaukime mūsų brolių, kada mes būsim pajėgūs kautis ir tarsi su sparnais pakilsime aukštyn“. Tačiau jie nepaklausė ir, geisdami teu- tonų prapulties, ėmė persekioti estus, pastatę priekyje teutonų būrį, o patys ėję iš paskos, kad, matydami mūšio baigtį, galėtų arba pribaig- ti estus, arba pabėgti iš mūšio lauko. Ir jie skubėjo į Imerą, nežinoda- mi, kad estų kariuomenė pasislėpusi miškuose prie Imeros, ir čia jie staiga pamatė, kaip estų kariuomenė artėja prie jų. Tada riterių bro- lis Arnoldas paėmė vėliavą ir sakė: „Susiglauskime, broliai teuto- nai! Pažiūrėsime, ar galima su jais kautis, nebėgsime nuo jų ir neuž- trauksime gėdos savo tautai“. Ir jie gynėsi nuo estų, kaudamiesi kele- tą jų užmušė. Ir čia krito Bertoldas, Kaupo sūnus, taip pat jo žentas Vanė, narsus ir šaunus vyras, ir kai kurie kiti iš brolių riterių, o vys- kupo tarnai Vichmanas ir Alderas buvo sunkiai sužeisti. Lyviai, ėję kariuomenės, tuojau leidosi bėgti, palikę teufonus vienus. Teutonai, paskui teutonus ir pamatę, kad iš visų miško pusių lenda daug estų tai pamatę ir žinodami, kad jų nedaug (buvo ne daugiau kaip 20 žmo- nių), pradėjo trauktis, kaudamiesi su priešais, prie Koivos; Rodolias iš Iericho buvo sužeistas ietim ir parkrito ant žemės, bet fryzas Vig- boldas vėl pasodino jį ant žirgo, ir tas iryzas, pasikliaudamas savo greitu žirgu, daugelį išvadavo, čia greitai atsitraukdamas, čia staiga puldamas, priešus sulaikydavo ankštose vietose. O estai persekiojo tiek teutonus, tiek ir bėgančius į dešinę ar į kairę raitus lyvius ir pėsčius lettus ir pagavo jų apie šimtą žmonių, vienus jų užmušė, kitus išsivedė atgal prie Imerės ir atidavė kankinti. Iš jų 14 žmonių sudegino gyvus, kitus išrengė ir kalavijais ant nugarų išrėžė kryžius, negyvai užkankino, tikime, tokiu būdu palydėdami juos į dangų, į kankinių bendriją.

Tada estai, grįžę į savo žemę ir keikdami krikščionis, pasiuntė šauklius į visas Estijos žemes, kad susitartų ir susivieniję su- darytų vieną širdį ir vieną sielą prieš krikščionių vadą. O Kaupas ir lyviai su lettais, grįžę iš mūšio, apverkė žuvusius saviškius, apgailėjo tuos, kurie neseniai atgimę (krikštu) žuvo nuo pagonių. Kartu su jais liūdėjo ir visa bažnyčia, panaši į lanką, visada įtemptą, bet nelūžtantį, arba į Nojaus laivą, potvynio bangų svaidomą, bet nedūžtantį, arba į apaštalo Petro valtį, bangų apsemiamą, bet neskęstančią, arba į moterį, slibino persekiojamą, bet nenugalimą. Mat po tokių išbandymų ateina paguoda, o vietoj liūdesio Viešpats dievas duoda džiaugsmą.

69

9. Taikos Pasiuntė būtent Arnoldą, riterių brolį, su jo

„Sudarymas draugais pas-Ploceko karalių su klausimu, su Polocko ar nenorėtų jis "priimti taikos ir atidaryti per kunigaikščiu" savą Žemę kelią Rygos pirkliams. Karalius

mielai priėmė pasiuntinius ir, džiaugdamasis taika, nors ir gudraudamas, bet pasiuntė kartu su. jais Ludolią, iš- mintingą ir protingą vyrą iš Smalencekės (Smolensko), kad jis nuvyktų į Rygą ir susitartų dėl visko, kas būtų teisinga ir tarnautų taikai. Kada tas atvyko į Rygą ir išdėstė karaliaus valią, tai rygie- čiams patiko, ir tuomet pirmą kartą buvo sudaryta taika visiems laikams tarp karaliaus ir rygiečių tokiu būdu, kad lyviai kasmet duotų karaliui priklausančią duoklę, arba patys, arba vyskupas (iš gautų .pajamų) sumokės už juos. Ir visi džiaugėsi, kad dabar nekliudomi galės kariauti su estais, kas ir įvyko.

10. Estų žemės Atėjus Kalėdoms (gruodžio 25) ir prasidėjus Sontaganos žiemos šalčiams, Rygos viršininkai pasiuntė puolimas šauklius po visą lyvių ir estų žemę ir .po. pilis prie Dauguvos ir Koivos, kad vyrai susirinktų ir būtų pasirengę atkeršyti pagonių tautai, estams. Žinia apie tai pa- siekė Plescekovę (Pskovą), buvusią tuomet taikoje su mumis, ir atvy- ko labai didelis būrys rutenų mums į pagalbą; atėjo Ž žemių seniūnai Russinas ir Kaupas, žiinnus iš Dabrelės ir kiti, stojo rygiečiai su pili- grimais, ir visa kariuomenė vyko į Metsepolą.-Paėmusi įkaitus iš ly- vių, laikytų neištikimais, kariuomenė nuėjo prie jūros. Eidama dieną ir naktį jūros. krantu, ji atėjo į pirmąją žemę, vadinamą Sontagana. Tuo tarpu kelio sargai pamatė kariuomenę ir bėgte bėgo pranešti saviesiems. Tačiau kariuomenė paskubėjo ir, kartu su savo žvalgais atėjusi į kaimą, rado beveik visus sodybose ir namuose. Ir pasipylė kariuomenė po visus kelius ir kaimus, visose vietose išžudė daug: žmonių ir persekiojo bėgančius į kaimynų žemes, ir ėmė į nelaisvę moteris ir vaikus, ir po to susirinko pilyje. Kitą ir trečią dieną ka- riuomenė ėjo ratu, tuštino ir degino, kas pakliuvo, ir surinko labai daug arklių ir galvijų: jaučių ir karvių keturis tūkstančius, ne- skaitant arklių ir kitų gyvulių, ir belaisvių, kurių buvo daugybė. Daugelis pagonių, bėgusių į mišką ir jūros ledu, sušalo ir žuvo. Ketvirtą dieną po trijų pilių paėmimo ir sudeginimo kariuomenė su visu grobiu pasuko atgal, palengva grįžo namo, grobį pasidalijo po lygiai, grįžusi į Livoniją, dėkojo Viešpačiui dievui, atidavusiam priešą jų kerštui. Ir atsimokėta estams už užpuolimus, kuriuos anksčiau jie darė lyviams ir lettams, už jų kančias.

Kitą lunaciją (Lunatio, mėnulio pasikeitimo ciklas) (1211 m. sausio 25) vėl susirinko lyviai ir lettai su rygiečiais prie Astigerve ežero, čia susitiko su sakkaliečiais ir ungauniečiais, metėsi ant jų ir mušėsi su jais. Jie traukėsi ir bėgo. Vienas atsiliko, atėjo pas mus ir pasakė, kad kita dar didesnė kariuomenė iš Viko žeinės tą pačią nuktį kitu keliu, kuris eina, jūros krantu, pasirengusi įsi-

70

veržti į Livoniją. Tai išgirdę, lyvių seniūnai skubėjo pas savo žmonas ir vaikus jų apsaugoti nuo priešų, ir kiekvienas grįžo į sutvirtintą vietą (pilį-slėptuvę). Ir netrukus, po vienos dienos, atėjo estai, kurie prieš tai buvo pabėgę iš .Sontaganos ir kitų žemės apy- linkių, atėjo su didele kariuomene į Metsepolę. Kadangi čia visi žmonės jau buvo pilyse, tai jie padegė tuščius paliktus kaimus ir bažnyčias ir mirusių krikščionių -karstus išniekino savo aukoji- mais. Ir susirinko rygiečiai iš Toreidos jų persekioti, kaip Bertoldas iš Vendeno ir Russinas su savo lettais iš Raupės. Estai, išgirdę apie tai, skubiai išėjo į savo žemę, nelaukdami mūšio su krikščio- nimis.

Trečią lunaciją (1211 m. vasario 21) rygiečiai pasirengė Viliende pilies apgulimui Sakkaloj ir sušaukė lyvius ir lettus iš visų žemių ir pilių, grasindami nubausti kiekvieną, kuris neatvyks, ir tokiu būdu susirinko stipri kariuomenė. Ir kartu su ja išėjo Engelber- tas (Tizenhauzas), vyskupo svainis, kuris tais metais buvo Iogtu Toreidoje, su broliais riteriais ir „piligrimais ir ėjo į -Sakkalą, veždamiesi akmenis svaidančias mašinas (paterelles), balistas ir kitas bombardas, reikalingas pilių apgulimui.

XV (1211 metai) ALBERTO VYSKUPAVIMO TRYLIKTIEJi METAI

1. Viliende pilies 1210 Viešpaties metais, o Alberto vyskupavimo apgulimas ir tryliktaisiais įvyko pirmas teutonų ir lyvių

- užėmimas su lettais Viliende pilies apsupimas Sak- kaloje. Teutonai pasiuntė lyvius ir lettus ap-

grobti visų tos žemės apylinkių ir atimti visko, -kas valgoma, ir grūdų. Jie perėjo visus kaimus, užmušė daug pagonių, o kitus paėmė belaisviais ir vedė į pilį. Tada Bertoldas iš Vendeno ir Russinas su kitais lettais ir seniunais ir visais belaisviais, kuriuos « turėjo suėmę, priėjo prie pat pilies ir sakė: „Jeigu jūs atsisakysite tikėjimo melagingais dievais ir sutiksite su mumis tikėti į tikrąjį Dievą, tada mes paleisime belaisvius gyvus ir susirišime su jumis taikos ir broliškos meilės ryšiais!“ Tačiau tie nė klausyti nenorėjo apie Dievą nei apie Kristaus vardą, grasino karu, užsidėjo teutonų šarvus, kuriuos buvo atėmę per pirmąjį mūšį prie pilies vartų, ir girdamiesi sustojo viršutinėj pilies daly, pasirengė kautynėms ir savo riksmais gėdingiausiu būdu įžeidinėjo kariuomenę. Tuo tarpu Russinas su lettais stvėrė visus belaisvius, juos išžudė ir jų kūnus sumetė į griovį, grasindami, kad tokio likimo susilauks ir tie, kurie pilyje. Šauliai, į daugelį pataikę, privertė visus iš- eiti ir gintis, kiti kariai statė bolverką apgulimui. Lyviai ir lettai prinešė prikirstų medžių ir prikrovė griovį iki pat viršaus, o-ant viršaus užtempė apgulimo bokštą. Lettai pasikėlė juo su balista- rijais, daugelį ant pylimo užmušė strėlėmis arba ietimis, kitus sužeidė. Didelis mūšis trųko penkias dienas. Estai ketino pirmą

71

eilę medžių padegti, atstūmę iš pilies ant rogių didelę ugnį, bet lyviai ir lettai ją užgesino ledais ir sniegu. Arnaldas, brolis rite- ris, ten darbavosi naktį ir dieną, pagaliau liko užmuštas akmeniu ir persikėlė į kankinių pasaulį; „tai buvo dievobaimingas vyras, nuolat meldėsi, tikime, įog dėl ko meldėsi, to ir sulaukė. Teutonai pastatė svaidomąją mašiną, iš kurios dieną ir naktį svaidė akmenis į sutvirtintas vietas, užmušinėjo „pilyje buvusius žmones ir gyvu- lius be skaičiaus, nes estai nieko panašaus nebuvo matę ir savo būstų (pilyse) netvirtino, nuo panašių smūgių ir nesaugojo. Lyviai ir lettai sukrovė sausų medžių laužą iki pat lentų tvoros; Eilardas Dolenietis užlipo ant laužo, juo pasekė teutonai su šarvais, išlaužė tvorą, bet už tos tvoros buvo kiti įtvirtinimai, kūrių negalėjo išversti; apgultieji užlipo ant pilies viršaus ir, mėtydami į teutonus akmenis ir pliauskas, privertė juos trauktis. Teutonai nulipo apa- čion, pakišo po laužu ugnį ir padegė pilį (užtvarą). Estai išvertė degančią tvorą ir medinius įtvirtinimus. Užgesinę gaisrą, kitą (penktąją) apgulimo dieną jie vėl ėmėsi gintis. Tačiau pilyje buvo daug lavonų, stigo vandens ir beveik visi gynėjai sužeisti. Šeštąją dieną teutonai sakė: „Ar ir toliau priešinsitės ir nepripažinsite | mūsų sutvėrėjo?“ Tada estai atsakė: „Pripažįstam, jūsų Dievas stipresnis už mūsų dievus; jis mus nugalėjo ir tuo palenkė mūsų sielas jį garbinti. Todėl prašome: pasigailėkite mūšų ir tiek lyviams ir lettams, tiek ir mums uždėkite malonų krikščionybės jungą“. Po to teutonai pašaukė iš pilies estų vyresniuosius, išdėstė jiems krikščionių pareigas ir pažadėjo taiką ir brolišką meilę. Estai, nudžiuginti taikos, pažadėjo tuo metu priimti krikšto paslaptį su tokiais pat įsipareigojimais, kokius turėjo prisiėmę lyviai ir lettai. Davę įkaitų ir gavę taiką, jie priėmė į pilį dvasininkus; dvasinin- kai apšlakstė šventu vandeniu visus namus ir pilį, vyrus, moteris ir visą tautą ir tokiu būdu pašventino juos laikinai iki krikšto, o krikšto paslapties priėmimą atidėjo kitam laikui dėl pikto kraujo praliejimo. Kada'.krikštas buvo atliktas, kariuomenė grįžo į Li- voniją, šlovindama Viešpatį dievą už pagonių atvertimą.

Per Velykas (1211 m. balandžio 2 d.) pirkliai, išgirdę apie estų ir kitų aplinkinių pagonių suokalbį, kaip, kol dar negrįžęs vyskupas su piligrimais, nušluoti Livoniją ir Rygos miestą, atidėjo prekybinius reikalus ir su savais laivais liko Rygoje. Tuomet buvo pasiųsti į Estoniją žvalgai sužinoti, ką pagonys rengiasi daryti. Grįžę jie pranešė, kad bus karas, taika sulaužyta, kad nustatyta klastingų sumanymų. Tuojau sujudo Kaupas ir Bertoldas Vendenietis su savaisiais ir vyskupo tarnai, ir išvyko visi į artimiausią Sakkalos žemę, degino pasitaikiusius kaimus, išmušė visus vyrus ir, paėmę moteris į nelaisvę, grįžo namo į Livoniją. Juos atsekė sakkaliečiai ir sudegino visus kaimus prie Astigervės ir priėjo prie Imeros; užmušę kai kuriuos lettus, jie varė į nelaisvę moteris ir vaikus ir vežėsi grobį. Po to Lambitas ir Mėmė, Sak- kalos seniūnai, persikėlė per Imerą su kita kariuomene, priėjo bažnyčią ir ją sudegino, pasigrobė visa, kas priklausė dvasininkui

72

(Kronikos autoriui), surinko visos parapijos gyvulius ir paėmė visa kita, ką galėjo, išžudė suaugusius vyrus, o moteris, berniu- kus ir mergaites išsivedė į nelaisvę. Tai buvo didelis visų Livonijos apylinkių užpuolimas. Mat sakkaliečiai ir ungauniečiai užpuolė lettus, o rotaliečiai ir Viko gyventojai užpuolė vyskupo lyvius, Metsepolėj ir: Letegorėj, su trimis kariuomenėmis taip, kad viena kariuomenė sekė po kitos; viena nuėjo, kita atėjo, ir lyviai neturėjo ramybės nei dieną, nei naktį, estai persekiojo juos miškų tankynėse, ežeruose; laukuose, žudė juos, ėmė į nelaisvę moteris, varėsi ark- -lius ir galvijus, viską grobė, nedaug lyvių išliko sveikų. Daug tuo metu leido Dievas jiems išdavystės, kad ateityje būtų ištikimes- ni. Vyrai iš Ozilijos su savo piratiškais laivais atplaukė Koiva iki Toreidos, visiškai nuniokojo Kubbeselės parapiją ir, apiplėšę visą kaimyninį kraštą, vienus nužudė, kitus išvarė į nelaisvę, retas kas išsigelbėjo pabėgdamas į Rygą, kur šaukėsi pagalbos prieš pagonis. Betgi rygiėčiai rūpestingai saugojo miestą ir, bijodami neištikimųjų išdavystės, laukė atvykstančio vyskupo su piligrimais.

2. Vyskupas ir Šiais metais vyskupas su Volkvinu, brolių magistras pas Titerių magistru, atvyko į Romą ir maloniau- popiežių siai buvo priimtas šventojo tėvo. Jis (vysku- pas) gavo malonės raštą (1210 m. spalio 20 d.) dėl Livonijos ir Lettijos žemių padalijimo, taip pat leidimą sakyti pamokslus, atleisti nuodėmes ir su džiaugsmu grįžo. Per Prūsiją (Prusciam) pasiuntęs malonės laiškų (privilegijų) nuora- šus, jis suteikė didelį džiaugsmą visiems Livonijos žmonėms, kurie ašarodami išėjo pasitikti vyskupo, nes po daugelio karų, negandų su juo sulaukė šventojo tėvo paguodos. Ėjo tryliktieji Alberto vyskupavimo metai, bet “ Trys nauji vyskupai dėl karų bažnyčia neturėjo ramybės. Su vysku- pu, grįžtančiu iš Teutonijos, atvyko trys vysku- pai: Pilypas Raceburgietis, Izo Verdenietis ir Patelborno. vysku- pas (Bernardas), Helmoldas iš Plessės (prie Gėtingeno), Bernar- das iš Lippe (graias ir vienuolis) ir kiti įžymūs asmenys ir labai daug piligrimų; visi laukė jų atvykimo kaip išvadavimo iš pavojų. Dabar lettai, apsidžiaugę piligrimų atvykimu, susirinko prie Imeros ir nedaugelis, ėję pirma, sutiko didelę pagonių kariuo- menę ir, pamatę jos galybę, leidosi bėgti. Estai juos persekiojo, kai kuriuos užmušę, atėjo iki Imeros. Eidami visą naktį, jie atėjo rytą į Raupę, kur sudegino bažnyčią ir visą bažnyčios turtą, perėjo visą žemę, degindami kaimus ir namus, išžudė vyrus, miškuose pasislėpusias moteris ir vaikus ėmė į nelaisvę. Tai išgirdę rygie- čiai kartu su piligrimais skubėjo gelbėti ir atėjo į į Toreidą. Pagonys, išsigandę jų atvykimo, po trijų dienų žygio parskubėjo į savo žemę su visu grobiu. Kaupas su keliais teutonais ir kitais vyrais ėjo paskui juos į Sakkalą, kur sudegino daug kaimų ir Ovelės bei Purkės pilis, paėmė didelį grobį, nužudė daug vyrų, o moteris ir vaikus išvedė į nelaisvę. .

:

73

3. Estai:apgula Tuo tarpu oziliečiai, reveliečiai, rotaliečiai su- Kaupo pilį rinko -didelę. ir stiprią kariuomenę iš visų Viko (Pakrantės) žemių, ir su jais buvo visi Ozilijos ir Rotalijos seniūnai iš visos Estonijos, turėjo daug tūkstančių raitelių ir daug tūkstančių tokių, kurie atplaukė laivais ir ėjo į Livoniją. Raiteliai su'jų pėsčiaisiais žmonėmis atvyko į Metsepolę ir skubėjo į Toreidą, kiti atplaukė jūra ir su piratų lai- vais leidosi į Koivą aukštyn ir po dienos žygio susitiko su raite- liais prie didelės Kaupo pilies, kurioje tuo metu, bijodami pa- gonių, slėpėsi lyviai. Ir apsupo jie pilį iš visų pusių: iš prieša- kinės pusės sustojo raiteliai, o iš užpakalinės — kiti, pasilikę upėje prie savo piratiškų laivų. Prieš juos išėjo šauliai, atsiųsti iš Rygos kartu su lyviais saugoti pilies. Šauliai daugelį sužeidė, kitatiek užmušė, nes tie buvo neginkluoti, neturėjo ir nenaudojo šarvų, kaip kad kitos tautos. Po to estai pasiuntė iš savo tarpo narsiausius vyrus po visą kraštą siaubti žemės: jie degino kaimus ir bažnyčias, žudė juos puolančius lyvius, kitus ėmė į nelaisvę, surinko didelį grobį ir ginė gyvulius prie savųjų bandų. Mušė jaučius ir kitus gyvulius kaip aukas (vaišes) saviems dievams, burdami jų malonę. Tačiau mušami gyvuliai virto ant kairiojo šono ir tuo rodė dievų nemalonę ir blogą pranašystę. Jie vis dėlto neatsisakė savo kėslų, veržėsi prie pilies; krovė ir kūreno laužus, kasėsi po tvirtovės pamatais, skelbė, kad pasiliks magetac (estų žodis), t.y. visiems laikams, iki pilies nesugriaus arba lyvių nepatrauks į savo pusę, kad eitų išvien su jais Rygos naikinti. Ir atsiliepė vienas lyvis iš pilies „maga magamas“, kas reiškė „atsigulsi- čia amžinai“.

Broliai riteriai, Sygevaldėj sužinoję, ką daro pagonys, pranešė apie tai rygiečiams ir pareikalavo piligrimų pagalbos; atvyko taip pat šaukliai, kurie ašarodami pasakojo, kokius baisumus iš pagonių | patiria lyviai 4r lettai, apsupti pilyje, ir primygtinai prašė vyskupų, kad jie atsiųstų savo vyrus ir išvaduotų jų bažnyčią. Vyskupai tuojau apginklavo savo riterius ir piligrimus ir visai tautai (jų valdžioj esantiems gyventojams vyrams) pavedė, atleisdami nuodė- mes, stoti ginti jų brolių lyvių ir, Dievui padedant, atkeršyti pagonių tautai — estams. Ir pakilo su ginklais broliai riteriai su piligrimais, o Helmoldas iš Plessės ir riteriai užsidėjo šarvus ir aprangą savo žirgams ir su savo pėsčiaisiais žmonėmis ir su lyviais, su visais palydovais atvyko prie Koivos. Ir kada jie per- sikėlė per Koivą ir ėjo pirmyn visą naktį, priartėjo prie pagonių. Sustatę kariuomenę mūšiui, jie pasiuntė pirmyn pėsčiuosius didžiuo- ju keliu, vedančiu į Vendekulą, raiteliai dešinėje sekė kitu keliu. Pėstieji ėjo atsargiai ir tvarkingai ir paryčiu priėjo kalną, pamatė pilį ir pagonių kariuomenę, tik loma juos skyrė. Ir su litaurų bei kitų muzikos instrumentų garsais, su dainomis, žadinančiomis vyrų širdis ir šaukiančiomis Dievo malones, jie veržėsi prie pago- nių, persikėlę per upelį, jie minutę sustojo, kad išsidėstytų kauty- nėms. Ir vos tik tai pamatė pagonys, persigandę suprato, kas

74

jų laukia; jie bėgiojo, stvėrėsi skydų, kiti puolė prie arklių, vėl kiti peršoko tvorą, bet visi susitelkė į vieną vietą, ore pasigirdo šauks- mai, ir pasipylė iečių lietus. Krikščionys ietims atstatė savo sky- dus. Kada ietys jau buvo išsvaidytos, jie stvėrėsi kalavijų, priėjo arčiau, pradėjo kautis, sužeistieji krinta, pagonys narsiai kaunasi, iki riteriai, patyrę jų narsumą, su šarvuotais žirgais metėsi į vidurį, riteriai daugelį raitelių nuvertė žemėn, kitus privertė bėgti, bėgan- čius persekiojo keliuose, laukuose ir žudė. Lyviai, išėję iš pilies su balistomis priešais bėgančius pagonis, suvedė juos į krūvą ir persekiojo iki tos vietos, kur stovėjo teutonai, ir dėl to išsigelbėjo - tik nedaugelis; teutonai užmušė kelis lyvius, kurie buvo panašūs į estus., Kai kurie estai bėgo kitu keliu, kuris ėjo nuo pilies prie Koivos, pasiekė kitą savosios kariuomenės dalį ir taip išsigelbėjo, bet daugelis besileidžiančių nuo kalno žuvo nuo persekiojusių juos riterių. Čia buvo užmuštas Everhardas, brolis riteris, ir keli mūsų riteriai sužeisti. |

Tuomet antroji estų kariuomenės dalis, matydama savųjų pralai- mėjimą, susimetė ant kalno tarp pilies ir Koivos ir pasirengė .gin- tis. Tačiau lyviai ir pėsčioji krikščionių: kariuomenė puolė grobti, pagrobė arklius, kurių čia buvo daugelis tūkstančių, ir liovėsi persekioję pasilikusius pagonis. Riteriai ir šauliai pasiekė tuos, kurie buvo ant kalno, ir daugelį jų užmušė. Tada estai paprašė taikos ir pažadėjo priimti krikšto paslaptį. Riteriai, patikėję jų žodžiais, pranešė vyskupams, kad jie gali atvykti krikštyti pasi- davusiųjų. Tačiau tie naktį pabėgo prie savo piratiškų laivų ir manė išplaukti į jūrą. Bet šauliai iš abiejų Koivos krantų jiems sutrukdė išvykti, kiti piligrimai, atvykę iš Rygos su Bernardu iš Lippės prie Koivos, pastatė tiltą per upę, padarė po juo medines patiltes ir strėlėmis bei ietimis pasitiko atplaukiančius piratų laivus; kelias pagonims pabėgti buvo užkirstas iš visų pusių. Kitą naktį jie slaptai ir tyliai išlipo iš piratų laivų, palikę juose savo maistą, bėgo ir žuvo dalis iš bado miškuose, dalis — ant kelio. Tiktai nedaugelis grįžo į savo žemę ir papasakojo apie tai, kas atsitiko.

Estai neteko beveik dviejų tūkstančių arklių, o žmonių užmušta irgi du tūkstančiai. Kada piligrimai ir visi, kas dalyvavo kautynėse, grįžo į Rygą ir atplukdė pagonių piratiškus laivus, apie tris šimtus, neskaitant valčių, tada pasidalijo arklius ir visą kitą grobį po lygiai, dalį padovanojo bažnyčiai ir su vyskupais bei su visa tauta dėkojo Dievui už tai, kad jis pirmas vyskūpų atvykimą paženklino tokia džiugia pergale prieš pagonis. Tada Livonijos bažnyčia įsitikino, kad Dievas iš tikrųjų kariauja už ją, nes tame kare krito Estonijos viršūnė: Ozelijos valdovai ir Rotalijos ir kitų kraštų seniūnai — jie ten visi buvo užmušti. Taigi nutildė Viešpats jų išdi- dumą ir pažemino stipriųjų pasipūtimą.

4. Abatas Teodorikas Kadangi Livonijos vyskupas gavo šventojo tė- skiriamas Estijos vo įgaliojimus visoms užjūrio nekrikštų Že- vyskupu mėms, kurias Viešpats dievas malonės nu-

75

galėti krikščionių tikėjimo“ Livonijos bažnyčiai, parinkti ir šventinti vyskupus arkivyskupo teisėmis, tai vyskupas Albertas savo nesi- | baigiantiems darbams pagalbininku pasirinko Teodoriką, Cistersų ordino Dinamiundėje abatą, ir pažadėjo jam vyskupystę Estonijoj, įšventino jį vyskupu, o į jo vietą abatu paskyrė Bernardą Lip- pietį (von der Lippe).

Bernardo, Šis grafas Bernardas, anksčiau būdamas savo Lippės grafo. žemėje, dalyvavo daugelyje karų, daug kur ir paskyrimas daug ką degino ir grobė, ir už tai Viešpaties

žemgalių vyskupu dievo nubaustas kojų negalavimu, buvo raišas abiem kojom, daug dienų vežiodavo jį pinti-

nėje. Ir dėl to prabudo jo sąžinė, jis davė

įžadą Cistersų ordinui ir, per kelerius metus išmokęs ordino regulą (statuto taisykles) ir šventraštį, gavęs popiežiaus leidimą skelbti Dievo žodį ir vykti į Livoniją. Ir jis dažnai pasakojo, jog kaip tiktai priėmė kryžių išvykti į Šventosios Mergelės (Marijos) žemę, jo kau- lai tuojau sutvirtėję ir kojos pasveikusios. Tik ką atvykęs į Livoniją, jis buvo paskirtas abatu, o vėliau tapo Semigalijos vyskupu.

5. Lyviai prašo Lyviai po daugelio karų niokojimo džiaugėsi sumažinti tiek vyskupų atvykimu, tiek ir laimėjimu, pa- dešimtinę siektu kovojant su priešu; jie susirinko nuo

Dauguvos ir nuo Toreidos — iš visų Livonijos kraštų, maldavo ir prašė vyskupų, kad jie palengvintų krikščioniškas prievoles, ypač dešimtinę, už. tai žadėjo tvirtą ištikimybę tiek kovose prieš pagonis, tiek visuose kituose krikščionybės reikaluose. Vysku- pai išklausė jų žodžių ir patarė Rygos vyskupui, kokiu būdu jų norai gali būti patenkinti ir pelnyta tvirta jų ištikimybė. Kadangi vyskupas stengėsi rūpintis jais su tėvišku švelnumu ir turėdamas galvoje karų sunkumus, kuriuos dar jautė aplinkinės tautos, patenkino jų prašymą ir nustatė vietoj dešimtinės imti nuo kiekvieno arklio (žagrės) nustatytą saiką grūdų, po vieną šefelį (sikelį, statinę) aštuoniolikos colių, ir toks sprendimas buvo patvirtintas keturių vyskupų malonės raštu, pridėjus antspaudus, tačiau su pastaba: jeigu lyviai pasirodysią neištikimi ir įsivels į pagonių sąmokslus ir laikysis pagoniškų papročių, paniekindarni šventojo krikšto pas- laptį, tai ir dešimtinė, ir kitos krikščioniškos prievolės nedelsiant bus vėl grąžintos.

6. Albertas Taip reikalą sutvarkęs vyskupas. Albertas,

septintą kartą savo naštą Livonijoje palikęs trim vyskupams

vyksta į Vokietiją ir ketvirtam, tuo metu naujai įšventintam,

išvyko į Teutoniją rinkti piligrimų, kurie buvo

reikalingi ateinantiems metams, kad, pristigusi piligrimų, Livonijos - bažnyčia neatsidurtų dideliame pavojuje.

76

7. Sakkalos ir Sakkaliečiai, kartu su jais ir ungauniečiai, Ingaunijos estai kurie dar buvo likę sveiki ir nenukentėję, puola Russinui sušaukė didelę kariuomenę ir įsiveržė į žemę paklusnius latvius lettų, kuriuos persekiojo miškų slėptuvėse, pagavo ir nužudė daugelį Russino giminaičių ir draugų. Nuniokoję Trikatujės krašte Talibaldo valdą ir gretimas žemes, jie susirinko prie Beverino pilies ir ją apgulė; kovęsi visą dieną su lettais ir sukūrę didelę ugnį, pagaliau. jie sakė: „Kodėl neprašote mūsų taikos, argi užmiršote savuosius, užmuštus prie Imerės“. Tie jiems atsakė: „O jūs patys argi neprisimenate savo seniūnų ir daugybės žmonių, užmuštų prie Toreidos: dėl ko nenorite kartu su mumis tikėti į vieną Dievą ir priimti krikštą kartu su amžina taika“. Tai išgirdę, jie su apmaudu pasitraukė nuo! pilies ir, paskubomis pasiėmę grobį, grįžo į savo žemę. T Lettų seniūnai iš Beverinės, Dotės ir Paikės atvyko į Rygą, kur labai prašė pagalbos prieš sakkaliečius. Ir apsiginklavo pili“ grimai su broliais riteriais ir Teodorikas, vyskupo brolis, ir Kaupas su savo lyviais, ir Bertoldas Vendenietis su lettais. Surinkę didelę kariuomenę Metsepolėje, jie slinko prie jūros ir tris dienas ėjo jūros krantu. Po to, pasukę į Sakkalos žemę, tris paras ėjo miškais ir pelkėmis, ir blogiausiais keliais, išseko jų arkliai tokiame kelyje, ir jų krito apie šimtą. Ir pagaliau septintą dieną jie priėjo kaimą ir pasipylė po visą žemę, žudė vyrus, kur tik jų rado, ėmė nelais- vėn berniukus ir mergaites, varė arklius ir galvijus į Lambito kaimą, kur buvo jų (pagonių) maja, t.y. susirinkimo vieta. Kitą dieną pasiuntė lyvius ir lettus į miškų tankynes, kur slėpdamiesi gelbėjosi estai; ir rado tenai daug vyrų ir moterų, ir, išvarę iš miško su visu turtu, vyrus užmušė, o visa kita pristatė į mają. Du lettai, Dotė ir Paikė, nuėjo į vieną kaimą, ir ten staiga juos puolė devyni estai ir mušėsi su jais visą dieną; lettai kelis jų sužeidė ir kitus užmušė, ir pagaliau patys krito. Trečią dieną kariuomenės narsuoliai, pereidami upę Palą, nuniokojo visą ta kraštą, vadintą Nurmegunde, sudegino visus kaimus, išžudė vyrus, moteris, žirgus ir galvijus paėmė ir atėjo iki pačios Gervijos. Grįžę naktį jie surengė karo žaidynes su šauksmais ir skydų gaudesiu, kitą dieną padegė pilį ir grįžo kitu keliu, grobį pasidalijo po lygiai ir džiaugdamiesi grįžo į Livoniją. Ir prasidėjo didelis maras visoje Livonijoje, žmonės ėmė sirgti ir mirti, ir išmirė didžioji tautos dalis, prasidėjo nuo Toreidos, kur pa- gonių lavonai gulėjo nepalaidoti, iki pat Matsepolės ir palei Idumė- ją iki lettų ir Vendeno; numirė seniūnai Dabrelė ir Ninnas ir dau- gelis kitų. Daug žmonių mirė Sakkaloj, Ungaunijoj ir kitose Estonijos žemėse, išsigelbėję nuo kalavijo ašmenų pabėgdami, neiš- vengė sunkios mirties nuo maro. Lettai iš Beverino vėl su nedaugeliu išvyko į Ungauniją, rado ten estus, grįžusius į savo kaimus maisto, vyriškos lyties visus išžudė, moterų pasigailėjo ir išsivedė, paėmę didelį grobį. Grįž-

TT

Maras Livonijoje

dami į namus, jie sutiko kitus lettus, taip pat vykstančius į Ungau- niją; kas buvo palikę nuo pirmūjų, tą. paėmė antrieji, ką per neapsižiūrėjimą buvo praleidę, tuo atsigriebė antrieji; kas išsigel- bėjo nuo pirmųjų, tą nužudė antrieji, ko nepasiekė pirmieji, į tas žemes ir kaimus atėjo antrieji, prisigrobė turto ir belaisvių ir grįžo atgal. Grįždami jie sutiko dar vienus lettus, taip pat einan- čius į Ungauniją, ir užbaigė tą, kas ne iki galo buvo padaryta prieš tai buvusių. Visus vyrus, kuriuos tik sugavo, išžudė, nepasi- gailėjo nei seniūnų, nei turtingųjų: visus atidavė kalavijui. Russinas, kaip ir kiti, keršiję už draugus, pagautuosius vienus degino gyvus, kitus atiduodavo kankinančiai mirčiai. Kada ir šitie grįžo į savas pilis, tai ir jie sutiko kitus lettus iš Beverino su nedaugeliu, ir kada tie ėjo per mišką, vadinamą Aliste, tai išžudė visus, iš- ėjusius iš namų, nuo mažo ligi didelio, išžudę daugelį, jie pasiėmė "moteris ir galvijus ir pasidalijo juos su pagrobtais daiktais. Įva- ryti baimėn Alistės krašto gyventojai, kaip ir kiti sakkaliečiai, pasiuntė savo atstovus į Rygą ir, atidavę savo berniukus įkaitais; gavo taiką, tuo pačiu metu pasižadėjo priimti krikšto paslaptį. Teodorikas, vyskupo brolis, su savo tarnais

Vokiečių su ir Bertoldas Vendenietis surinko kariuomenę latviais ir lyviais Ir, prasidėjus žiemai (1211 m.), ėjo į Ungau-

veržimasis gilyn Niją, bet visą kraštą rado lettų ištuštintą, o

į Estiją Tharbato (Dorpato) pilį jų sudegintą ir ap- leistą. Tada jie, persikėlė, per upę, vadinamą Motina vandenų (est. Emajagi, lot. Mathra uppe), aptiko kaimą, bet ir: ten rado tik nedaugelį, toliau vyko mišku. Ten tankiausioje dalyje pagonys turėjo slėptuvę, prikirtę privertė aplink storų medžių savo pačių ir turto apsaugai, jeigu ateitų kariuomenė. Kada krikš- čionių kariuomenė jau buvo arti, jie narsiai išėjo į priekį ir, naudo- damiesi užverstu keliu, ilgai gynėsi, pagaliau, netekę jėgų atsis- pirti daugybei puolančių, pasitraukė ir metėsi tolyn į mišką. Tie vijo bėgančiuosius, pasivytus žudė, moteris ir vaikus ėmė į nelaisvę, išsivedė žirgus ir išsivarė daugelį galvijų, paėmė daug turto, nes ten slėptuvę buvo radę žmonės iš visos srities, visą turtą jie buvo pasiėmę. Pasidaliję visą grobį, grįžo į Livoniją.

Po Kalėdų, prasidėjus šalčiams ir kelių baloms pasidengus ledu, vyskupai pasiuntė šauklius po visas Livonijos pilis ir visas lettų žemes skelbti, kad jų vyrai vyktų į žygį kartu su teutonais; ir pasiuntė savus riterius su piligrimais ir broliais riteriais,

„ir paskyrė kariuomenės susirinkimo vietą prie Beverino pilies. -Kartu su jais ėjo ir Teodorikas, estų vyskupas. Atšventusi Vieš- paties krikštijimo dieną (1212 m. sausio 6 d.), kariuomenė pa- “ judėjo į Ungauniją: ji susidėjo iš keturių tūkstančių pėsčių ir raitų teutonų ir iš keturių tūkstančių lyvių ir lettų. Jie įėjo į Tharbito žemę, persikėlė per Motiną vandenų ir priėjo prie užtva- ros, kurią anksčiau buvo pašalinę krikščionys. Tuo metu, kada piligrimai sustojo čia pailsėti, lyviai ir lettai ir tie kariai, kurie buvo vikresni, nuėjo į Vaigą ir, nuniokoję visą kraštą, susitiko

78

prie Somelinde pilies. Kitą dieną grįžo prie savųjų Vaigoje, stovėjo ten tris dienas, apgrobė visą aplinkinį kraštą, naimus ir kaimus sudegino, daugelį sugavo, sugautuosius išmušė ir paėmė didelį grobį. Ketvirtą dieną vyko toliau į Gervenę, kariuomenė pasipylė po viso krašto kaimus, sugavo ir išmušė daug pagonių, moteris * ir vaikus išsivedė į nelaisvę, paėmė daug galvijų, žirgų ir daiktų. Susirinkimo vieta buvo kaimas, vardu Karatenas, visą apylinkę kariuomenė sunaikino gaisrais. O Karateno kaimas buvo labai gražus, didelis, su daugeliu gyventojų, kaip ir visi kiti Gervenės ir visos Estijos kaimai, bet mūsiškiai ne kartą juos niokojo ir degino.

Traukdami iš trijų dienų žygio su grobiu, jie degino netoli buvusius kaimus ir žemes, būtent Mochą ir Nobrmegundą, ir pagaliau priartėjo prie ežero, vadinamo Vorcegerve, perėjo jį ledu ir džiaug- damiesi grįžo į Livoniją.

8. Naugardo Nogardies didysis karalius Mysteslave (Mstis- kunigaikštis eina lavas), sužinojęs apie teutonų kariuomenę į Estiją prieš Estonijoj, pakilo ir su penkiolika tūkstančių vokiečius karių ėjo į Vaigą, o iš Vaigos į Gervenę; neradęs čia teutonų, ėjo toliau į Harieną, apgulę "pilį Varbolę, mušėsi keletą dienų. Tie, kurie buvo pilyje, pažadėjo jam duoti septynių šimtų markių vertės nogato (kailiukų), jeigu jis pasitrauks, ir jis grįžo į savo žemę.

9. Kelių kunigų. Teutonams grįžus į Rygą, Estonijos vyskupas ir vertėjo žuvimas pasiuntė dvasininką Salomoną į Sakkalą, kad jis ten sakytų pamokslus ir teiktų krikšto paslaptis, kurias priimti sakkaliečiai buvo pasižadėję. Ir jis atvyko į pilį Viliendę, buvo priimtas su pasveikinimu lūpose, bet ne širdyje, panašiai kaip Judas sveikino Išganytoją. Ir jis skelbė išganymo žodžius ir keletą krikštijo. Ir kada sakkaliečiai ir ungauniečiai išgirdo apie rutenų kariuomenės atvykimą į Eštoniją, tai sušaukė visus savosios žemės vyrus į kariuomenę. Dvasininkas Salomonas, išgirdęs apie jų telkimąsi, išėjo su savaisiais iš pilies ir manė grįžti namo į Livoniją, betgi Lembitas, sakkaliečių vadas, paėmė estų būrį ir vijosi dvasininką, pasivijo naktį ir užmušė kartu su jo vertėjais Teodoriku ir Pilypu ir dar keliais kitais; visi jie krito už krikščionių tikėjimą ir, tikimės, persikėlė į kankinių pasaulį. Paminėtas Pilypas, kilęs iš lettonų tautos, kuklus buvo vykupo dvare ir visada liko ištikimas, todėl ir buvo siunčiamas vertėju kitų tautų mokyti.' Kadangi jis tapo kankinių bendrininku, tai ir pelnė amžiną palaiminimą.

10. Estų vadas Po minėtų asmenų nužudymo Lembitas grįžo

Lembitas prie savo kariuomenės. Ir tuo metu, kada puola rutenai buvo Estonijoj, jis ėjo į Rusiją, Pskovą užpuolė Plicekovės miestą ir pradėjo žudyti

79

žmones. Kada rutenų šauksmai paskelbė "pavojų, tada estai su grobiu ir keletu belaisvių pasitraukė į Ungauniją. Grįžę rutenai rado savo miestą apgrobtą,

7

11. Lyviai ir latviai Tuomet lyviai, lettai ir estai, kuriuos slėgė sudaro taiką su ligos (maras) ir badas ir kentėjo nuo karų, estais siuntė vieni pas kitus savo atstovus ir sudarė -

tarp savęs taiką, išskyrus rygiečius. Kaip tik

baigėsi karas, badas, ir mažiau mirė žmonių.

12. Dviejų vyskupų Ledams išėjus jūroje ir Dauguvoje, į Teuto- vokiečių išvykimas niją išvyko Vendeno ir Paderborno vyskupai ir vieno su savais piligrimais, o vyskupas Pilypas pasilikimas Raceburgietis liko Rygoje. Jis priklausė prie įžymiųjų imperatoriaus Ottono (IV, 1198— 1216 m.) asmenų. Ir kada įvyko jo (imperatoriaus) atskyrimas (nuo bažnyčios, 1211 m. kovo 31 d. ekskomunikacija), tada jis (Raceburgo vyskupas), vengdamas (imperatoriaus dvaro), liko piligrimu Livonijoj ketvirtiems metams.

13. Iš Pskovo Po jų (vyskupų) išvykimo Plescekovo rutenai,

išvytas nepatenkinti savo karaliumi Voldemaru kunigaikštis (Vladimiru), kam jis išleido dukterį už Rygos Vladimiras vyskupo brolio (Teodoriko), išvijo jį su visa

atvyksta į Rygą šeimyna ir palyda iš miesto. Po to jis nubėgo

I pas Ploceko (Polocko) karalių, tačiau maža

rado paguodos. Tada su savo vyrais jis atvyko į Rygą, kur pagarbiai priėmė jį svainis ir visa vyskupo palyda.

XVI (1212 metai) KETURIOLIKTIESI ALBERTO VYSKUPAVIMO METAI

1. Aštuntas Prasidėjo 1212 Viešpaties ir kėturioliktieji Al-

vyskupo grįžimas berto vyskupavimo metai. Livonijos bažnyčia

džiaugėsi jo grįžimu su piligrimais, ir visi

kartu su karalium Voldemaru jį pasitiko ir priėmė, garbindami

Viešpatį dievą. Vyskupas davė karaliui palaiminimą ir vertingą

dovaną iš viso to, ką atsivežė iš Teutonijos, ir įsakė jam tarnauti viskuo kilniai ir nuoširdžiai.

O estai susirinko iš visų pajūrio žemių ir su didele kariuomene sustojo prie Koivamuridės, pasiėmė rygiečių pasiuntinį Isiridą. Išgirdę apie vyskupo grįžimą su piligrimais, jie visaip kankino Isiridą ir išsiuntė į Rygą, o patys paskubomis grįžo į savo žemę.

k k Po to lyviai ir lettai pasiuntė atstovus į Taika su estais Estoniją su pasiūlymu atnaujinti taiką, kurią ir Sakkalos buvo sudarę. Estai dėl to apsidžiaugė ir pajungimas pasiuntė su jais savo vyrus į Toreidą, čia buvo

80

pakviestas vyskupas su broliais riteriais ir Rygos seniūnais, ir jie at- vyko kartu tartis ir spręsti, kuri pusė buvo teisi ir kas buvo kaltas dėl dažnų karų. Po ilgų derybų sudaryta taika trejiems metams visose žemėse, tačiau sakkaliečiai iki Pali upės buvo palikti vyskupo ir teutonų valdžioje, kad, davę įkaitų ir pažadą krikštytis, priėmę krikštą, galėtų naudotis visomis krikščionių teisėmis.

Sudarius taiką su estais, mažiau mirė žmonių tiek Rygoje, tiek ir Estonijoj, tačiau ramybės nebuvo. Kai kurie klastingi lyviai tuo metu dar tebebuvo kraujo trokštantys sūnūs, kurie ieškojo kliaučių, kaip išdraskyti įsčias savo motinos bažnyčios ir kaip ap- gauti brolius riterius, kurie buvo Sygevalde, siekdami išvyti juos iš krašto, kad po to lengva būtų išvaryti vyskupo kariauną su kitais teutonais. | ,

2. Vyskupo Tuo metu Ploceko karalius kreipėsi į vyskupą derybos su ir kvietė susitikti, paskyrė susitikimo dieną ir Polocko vietą, kad jis atvyktų pasiaiškinti dėl lyvių kunigaikščiu dėl anksčiau mokėtos jam duoklės ir dėl leidimo duoklių ir kovos pirkliams saugiai naudotis Dauguvos keliu prieš lietuvius ir dėl pažadų ir taikos atnaujinimo, kad būtų lengviau priešintis lettonams. Vyskupas pasi-

ėmė vyrus ir karalių Voldemarą su broliais riteriais ir lyvių bei lettų seniūnus ir išvyko į susitikimą su karaliumi; su jais vyko pirkliai savo laivais, apsiginklavę dėl galimo lettonų užpuolimo iš abiejų Dauguvos pusių. Atvykę pas karalių, jie pradėjo kalbas apie tai, ko reikalauja teisingumas. Karalius, elgdamasis su vysku- pu tai švelniai, tai išdidžiai ar net grasinamai, reikalavo, kad vyskupas atsisakytų lyvių krikštijimo, tvirtindamas, kad jo valiai priklauso, krikštyti ar nekrikštyti lyvius, jo valdinius. Toks būtent buvo rutenų karalių paprotys: nugalėdami tautas, jie daro jas pavaldžias ne dėl atvedimo į krikščionių tikėjimą, o tik dėl to, kad duotų jiems duoklės ir mokėtų pinigus. Vyskupas stojo už tai, kad reikia daugiau paklusti Viešpačiui, ne kaip žmonėms, daugiau dangaus valdovui, ne kaip žemės, nes tai parašyta ir Evangelijoj, kur sakoma: „Eikite, mokykite visas tautas, krikštydami jas var- dan tėvo, sūnaus ir šventosios dvasios“. Ir vyskupas ryžtingai sakė, kad neatsisakys savo tikslo, pamokslų sakymo, pavesto jam šventojo tėvo. Tačiau jis neneigė, kad karaliui priklauso duoklė, nes Šven- tajame rašte pasakyta: „Atiduokite, kas ciesoriaus — ciesoriui, kas Dievo — Dievui“, kadangi buvo laikas, kada vyskupas pats už lyvius duodavo tą pačią duoklę, kurią jie duodavo; tačiau lyviai, nenorėdami tarnauti dviem ponams, kaip rutenams, taip ir teuto- nams, nuolat prašė vyskupą, kad jis kaip nors išvaduotų juos nuo rutenų jungo. Karaliaus toks aiškinimas nepatenkino. Jis supyko ir, grasindamas ugnimi paleisti visas Livonijos pilis ir pačią Rygą, liepė savo kariuomenei pasitraukti nuo pilies ir, dėdamasis norin- čiu kautis su teutonais, sustatė savo kariuomenę su šauliais lauke ir pradėjo artintis prie teutonų. Dėl to visi vyskupo vyrai su karaliumi

6.— 5824 . : 81

Voldemaru ir broliai riteriai su .pirkliais apsiginklavo ir drąsiai stojo prieš karalių. Ir kada suėjo“ abi „priešingos pusės, Johanas, . švenčiausios Marijos bažnyčios probstas, ir karalius Voldemaras su kai kuriais kitais stojo į. priešininkų tarpą ir sakė karaliui, kad jis nesigriebtų karo prieš bažnyčią (katalikų), nes jis pats ir visa jo tauta bus teutonų nugalėti. Teutonai jautėsi stiprūs dėl savo ginklų ir labai norėjo kautis su rutenais. Jų pasiryžimo įbaugintas karalius įsakė .savo kariuomenei pasitraukti, o pats nuėjo pas vyskupą, iš pagarbos vadino jį dvasios tėvu, vyskupas priėmė jį kaip sūnų. Ir kurį laiką jie praleido kartu, tardamiesi ir rūpestingai pasverdami visa, kas tarnauja taikai. Pagaliau karalius, galbūt Dievo apvaizdos veikiamas, perleido visą laisvą (nuo duoklės) Livoniją, kad tarp jų būtų tvirta taika, stojant tiek prieš lettonus, tiek ir kitus pagonis, ir kad Dauguvos kelias visada būtų laisvas pirkliams. Ir kada tai buvo atlikta, karalius su pirkliais ir visais savo žmonėmis išvyko aukštyn Dauguva ir su džiaugsmu grįžo į Ploceką, savąjį miestą. Vyskupas su savaisiais vyko žemyn Dauguva ir vėl parvyko į Livoniją.

3. Autinės latvių Jiems grįžus, kilo didelė nesantaika tarp Ven- ginčas su deno brolių riterių ir Autinės lettų, kurie tuo kalavijuočiais dėt metu buvo vyskupo valdoje, ginče dėl dirvų ir dirvų ir bičių avilių broliai sužeidė kelis lettus, dėl ko ir buvo skundžiamasi vyskupui. Tada vyskupas su garbinguoju Pilypu Raceburgiečiu, vyskupu, liepė broliams riteriams su lyviais ir lettais susirinkti, kad pašalintų nesantaiką ir susigrą- žintų santarvę. Ir ginčijosi kiauras dvi dienas, bet kokio nors susita- rimo dėl taikos nepasiekė. in i Po to lyviai ir lettai pasitraukė nuo teutonų ir ie iirodijs sudarė suokalbį, kurį sutvirtino pagonių pap- ročiu atsistodami ant kalavijų. Pirmasis tarp jų buvo-Kaupas, jo žodžiai linko į tai, kad jis "niekados neatsimes nuo krikščionių tikėjimo, bet lyvius ir lettus užs- tos prieš vyskupą, kad jiems būtų palengvintos krikščionybės prie- volės. Tačiau kiti, nepaisydami jo norų, sudarė suokalbį prieš brolius riterius ir sumanė išvaryti iš lyvių žemės visus teutonus ir krikščio- nis. Vyskupai ir broliai riteriai, tai sužinoję, su visais draugais kiekvienas grįžo į savo tvirtovę.

Tada Satezelės lyviai susirinko savoje pilyje, pasiuntė (šauklius) pas Lenevardės, Holmo, Toreidės ir visus kitus/lyvius ir lettus pra- nešti jų ketinimų, ir visi sutiko su jais ir pradėjo tvirtinti savo pilis kad, nuėmę derlių, galėtų į jas pasitraukti. Ir sužinojo apie tai Da- nilas. Lenevardietis, tuo metu ten buvęs iogtu; jis pasiuntė ten (ka- rius) ir suėmė lyvių tos žemės seniūnus, kaip žinojusius apie piktus sumanymus, juos surakino, o jų pilis sudegino; taip pat ir rygiečiai, sužinoję apie piktus holmiečių ketinimus, pasiuntė ten ir nugriovė viršutinę dalį jų akmeninės pilies, pastatytos jiems pirmojo vyskupo Meinardo; taip pat pasiuntė į Toreidą ir naktį sudegino toreidiečių

82

pilį, kad, susirinkę į pilį, negalėtų atkakliai priešintis rygiečiams. Šitaip pilių sudeginimu buvo pastota klasta.

Betgi Satezelės lyviai, kurie anksčiau grįžo į savo pilį, pradėjo ka- rą prieš Segevaldo brolius riterius, juos puolė ir kai kuriuos užmušė. Broliai riteriai išėjo iš Segevaldo pilies, kuri neseniai buvo pastatyta, privertė lyvius trauktis, juos persekiojo ir kai kuriuos užmušė. Bet kiti lyviai stipresnėmis jėgomis ne kaip pirmjeji atsigręžė prieš bro- lius riterius, juos persekiojo, kelis užmušė ir privertė grįžti į savo pi- lį. Ir po to keletą dienų kovėsi.

Vyskupas, išgirdęs apie lyvių ir brolių riterių Lyvių sukilimas ginčą, pasiuntė atstovus sužinoti prasidėjusio karo priežasčių. Atėjo lyvių pasiuntiniai į Rygą ir atnešė daug skundų prieš Rodolią, brolių riterių magistrą, ir sakė, kad iš jų atėmė dirvas, pievas ir pinigus. Ir pasiuntė vyskupas dva- sininką Alebrandą, kuris krikštijo lyvius, su kai kuriais kitais; tie at- vyko į vietą, uoliai darbavosi ir nieko negalėjo padaryti ginčui paša- linti. Tada į'Toreidą atškubėjo pats vyskupas su Pilypu Raceburgie- čiu, sušaukė lyvius su broliais riteriais, kad išklausytų vienų ir kitų reikalavimus. Apsiginklavę lyviai kitoj upės pusėj, ir kalbėdamiesi su teutonais, kaltino brolius riterius daugeliu nusikaltimų. Vyskupas pažadėjo, kad Visa, kas iš jų neteisėtai paimta, bus grąžinta tačiau nepažadėjo grąžinti to, kas paimta kaip bauda už nusikaltimus. Iš- mintingų vyrų patarimu vyskupas pareikalavo, kad lyviai kaip už- statą, kad neatsimes nuo krikščionybės, atiduotų įkaitais savo berniu- kus, tačiau lyviai ne tik kad negalvojo duoti įkaitų ir būti klusnūs vyskupui arba broliams ritėriams, bet norėjo išvyti iš krašto krikščio- nių tikėjimą su visais teutonais. Tai supratęs vyskupas grįžo į Rygą. Tada vienas palydovas ašarodamas maldavo vyskupą, kad jis vėl siųstų pas lyvius Raceburgo vyskupą su probstu jų prikalbėti, kad „nusiramintų ir paklausytų išmintingų patarimų.

Ir pasiuntė Pilypą Raceburgietį su probstu Joanu ir Teodoriku, vyskupo broliu, Kaupu ir daugeliu kitų anksčiau minėtų asmenų. Jie visi susitiko su lyviais prie jų pilies ir tarėsi, kaip pasitarnauti taikai ir teisingumui. Tačiau kai kurie lyviai vogčiomis užėjo iš užpakalio su melaginga žinia, esą broliai riteriai su savo kariuomene niokoja jų žemę. Tada lyviai su dideliu riksmu ir triukšmu, suėmę probstą ir Teodoriką, vyskupo brolį, fogtą Gerhardą ir riterius, ir klierikus su visais tarnais, suvarė į pilį, sumušė ir įkalino. Norėjo suimti ir vysku- pą, tačiau jiemš sutrukdė grasinimais jo dvasininkas ir vertėjas Hen- ricus de Lettis (Kronikos autorius). Aptilus lyvių riksmui ir sąmy- šiui, vyskupas prašė paleisti jo dvasininką su visais kitais ir grasino bausme už tokį įžeidimą. Lyviai atvedė visus atgal, ir vyskupas vėl pradėjo prikalbinėti neniekinti krikšto paslapties, neatsimesti nuo krikščionybės ir Viešpaties dievo, negrįžti į pagonybę ir pareikalavo duoti du ar tris berniukus įkaitais. Lyviai, nors ir pagarbiai, bet at- sakė nesutinką duoti įkaitų. Vyskupas kalbėjo: „O žmonės su nepa- sitikėjimo širdimis, rūsčiais veidais, klastingomis lūpomis, pažinkite gi pagaliau savo Sutvėrėją“. Jis prikalbinėjo nusiraminti, pripažinti

83

tikrąjį Dievą, mesti pagoniškus papročius, tačiau nieko nelaimėjo; veltui šaudęs į orą, vyskupas su kitais grįžo į Rygą, o lyviai tuo metu ' pradėjo karą prieš brolius riterius.

4. Žygis prieš Tada vyskupas, norėjęs atskirti rauges nuo sukilėlius. Dabrelės kviečių ir sustabdyti blogį, kol jis dar neišpli- pilies apgulimas to, pašaukė piligrimus su riterių magistru ir jo “broliais, rygiečius su ištikimais likusiais ly- viais, ir visi susirinko. Sudarę didelę kariuomenę ir pasiėmę visa, kas reikalinga, jie pasuko į Toreidą ir iš Koivos pusės ten apgulė Dabre- lės pilį, kurioje buvo atsimetėliai lyviai ir ne tik lyviai, pavaldūs rite- rių brolijai, bet ir vyskupo lyviai, kurių viršininkas ir seniūnas buvo Vesikė. Lyviai išėjo iš pilies pro kitą pusę ir kai kuriuos karius sužei- dė, paėmė jų arklius ir kitus daiktus, grįžo į pilį ir sakė: „Stovėkite tvirtai, lyviai, ir kaukitės, netarnaukite teutonams“. Ir jie kovėsi ir gynėsi daugelį dienų. Teutonai akmenis svaidančiomis mašinomis “griovė pilies įtvirtinimus, mėtė į pilį krušą sunkių akmenų, kuriais užmušė daug žmonių ir gyvulių, kiti šaudė į apgultuosius strėlėmis ir daugelį sužeidė, dar kiti statė bolverką. Kitą naktį stiprus vėjas išvertė bolverką, dėl to pilyje pasigirdo šurmulys ir šūkavimai iš džiaugsmo, ir lyviai, reikšdami pagarbą savo dievams ir seniems pa- pročiams, skerdė (vaišėms) gyvulius, o užmuštus šunis ir ožius kri- kščionių paniekinimui mėtė iš pilies pačiam vyskupui ir visai kariuo- menei. Tačiau tuščios buvo jų pastangos. Mat netrukus buvo padary- ti stipresni apgulimo įrenginiai: virš griovio pastatytas tvirtas bokš- tas iš rąstų, o po pilim pasikasta. Tuomet Russinas, užlipęs ant py- limo, pasikalbėjo su Vendeno magistru Bertoldu, savo draugu, t. y. amicus (lot.), ir, nusiėmęs nuo galvos šalmą, vis nusilenkdamas py- limui, prisiminė buvusią taiką ir draugystę. Tuo metu netikėtai šauta strėlė pataikė jam į galvą, jis krito ir mirė. Sukilėlių Teutonai be atvangos dieną ir naktį kasėsi ir jau buvo arti prie viršutinės pilies dalies, pyli- nugalėjimas ) Nd SL AS me jau buvo padarytas plyšys, ir visi įtvirtini- mai netrukus galėjo griūti. Tada lyviai, maty- dami, iš kokio aukščio gali griūti tokia tvirta pilis, su skaudančia šir- dimi ir puolusia dvasia pasiuntė savo seniūnus, Assą su kitais, pas vyskupą sų prašymu ir maldavimu nesunaikinti jų. Vyskupas į tai at- sakė, kad jie turi grįžti prie tikėjimo paslapties, ir pasiuntė į pilį savo vėliavą, kuri vienų buvo pakelta, o kitų nuplėšta. Kada Assas buvo pririštas prie bombardos (kankinimui), mūšis atsinaujino ir buvo at- kaklesnis už pirmąjį. Pagaliau lyviai pasidavė; iškėlė švenčiausios Marijos vėliavą, žemai lenkėsi (kakta lietė žemę) vyskupui ir atkak- liai prašė jų pasigailėti, žadėjo tuojau vėl priimti krikščionybę, atei- tyje tvirtai laikyti paslaptį ir visiems laikams atsisakyti pagoniškų papročių. Vyskupas jų pasigailėjo ir liepė kariuomenei į pilį neiti, bė- gančių nežudyti ir nesiųsti į pragarą tiek daug sielų. Kariuomenė pa- klausė ir parodė vyskupui pagarbą: mūšis liovėsi, kariuomenė pasi-. gailėjo netikėlių, kad tik jie pasidarytų tikintys. Vyskupas su saviš-

84

kiais grįžo į savo miestą, atsivedė tų lyvių seniūnus, liepė kitiems eiti paskui, kad atnaujintų krikšto paslaptį ir sugrąžintų turėtos taikos ramybę.

„Taikos sąlygos Paskui vyskupą į Rygą atėjo lyvių atstovai ir

" visos tautos vardu prašė pasigailėti. Vyskupas

jierns sakė: „Jeigu jūs atsisakysite netikrų die-

vų ir iš visos širdies vėl garbinsite vienatinį Dievą ir duosite pri- “ deramą atsiteisimą už tokį negirdėtą nusikaltimą Dievui ir mums, tai mes vėl atstatysime sugriautą taiką ir jus vėl priimsime į meilę ir brolybę. Lyviai kalbėjo: „Kokio gi atsiteisimo, tėve, iš mūsų rėikalauji?“ Tada vyskupas, pasitaręs su kitais — vyskupu Ra- ceburgiečiu ir dekanu Halverstatiečiu, kuris tuo metu buvo Rygoje, ir su savais abatais ir probstais, taip pat su brolių ordino magistru ir su kitais išmintingais vyrais, atsakė jiems ir kalbėjo: „Dėl to, kad jūs atsimetat nuo tikėjimo paslapties ir nuo brolių riterių, jūsų

ponų, skriaudėt juos karu ir visą Livoniją norėjot atversti į pagony- bęir ypač dėl visagalio Viešpaties įžeidimo ir dėl to, kad, tyčiodamiesi iš mūsų ir visų krikščionių, drėbėte į mūsų ir visos kariuomenės veidą ožius ir kitus žvėris, kuriuos aukojote pagoniškiems dievams, už visa tai mes uždedame jums saikingą sumą sidabro, būtent šimtą ozerin- gų arba penkiasdešimt sidabro markių visai jūsų žemei. Be to, jūs turite grąžinti broliams riteriams jų arklius, šarvus ir visa kita, ką turite iš jų paėmę“. Klastingi lyviai, tai išgirdę ir nenorėdami duoti kokio nors atpildo, grįžo pas savuosius, ginčijosi, tarėsi ir galvojo, kokiu būdu pasilikti per karą įgytą grobį ir kaip išvengti vyskupo jiems uždėtų prievolių, ir pasiuntė kitus atstovus, geresnius už pir- muosius. Jie kalbėjo su vyskupu palankiai, bet sieloj slėpė apgaulę. Tada Alebrandas, jų pirmas dvasininkas, pastebėjęs jų santūrupą ir pasitraukęs su jais į šalį ir pamokydamas, kalbėjo: „Jūs gyvačių pa- dermė, kaip jūs galite išvengti Dievo pykčio, jūs nuolat pilni pagiežos ir už savo piktadarybes nenorite duoti atpildo? Atneškite pagaliau atgailos vaisius! Ir jeigu jūs tikrai norite kreiptis į Dievą, tai ir Vieš- pats dievas visada bus su jumis; jūs iki šiol klastingi ir ne- pastovūs, tvirtai stosite į savo kelią ir patirsite Viešpaties pa- galbą. Juk iki šiol jūs niekad nebuvote tvirti tikėjime, jūs ne- norėjote garbinti Dievą atiduodami dešimtinę, taigi maldaukite vyskupą, kad atleistų jūsų kaltes, ir siekite visiško nuodėmių atleidimo; prisiimkite krikščionių prievoles ir duokite Viešpačiui ir jo tarnams dešimtinę nuo visų jūsų žemės vaisių, kaip tai daro kitos tautos, atgimusios iš šventojo krikšto šaltinio. Ir paskalsins Viešpats dievas likusias devynias dalis taip, kad daugiau turėsite turto ir pi- nigų, ir išvaduos jus Viešpats dievas nuo kitų tautų užpuolimų kaip ir nuo visų jūsų rūpesčių“. Lyviai, išklausę tokį išganingą patarimą, apsidžiaugė ir grįžo į Toreidą, pasakojo visiems jų dvasininko Ale- brando žodžius. Jie patiko visiems, nes nereikėjo mokėti baudos pini- gais, ir tikėjosi ateinančiais metais nugalėti teutonus estų padedami. Ir visi seniūnai, išlikę sveiki Dabrelės pilyje, taip pat vyskupo ly- viai iš kitos Koivos pusės, Vesike su savaisiais, kiti iš Metsepolės at-

85

vyko į Rygą ir prašė vyskupą, kad jį jis, kaip mokė Alebrandas, sutvir- tintų jų tikėjimą, o kaip atpildą už.jų prasikaltimus imtų iš jų dešimti- nmę. Nepatiko šis prašymas nei vyskupui, nei kitiems išmintingiems žmonėms, nes jie baiminosi, kad visi lyvių pažadai gali būti netikri ir apgaulingi. Tačiau vyskupas, neatsispyręs jų atkakliems prašymams ir ypač prašymams piligrimų ir visos tautos, patenkino jų užgaidas, pavadino juos savo vaikais, davė jiems taiką ir patvirtino jų paai

> 24210

5. Bausmės sukilimo Nuo to laiko lyviai iš Dabrėlės pilies mokėjo

dalyviams dešimtinę kasmet, kaip buvo prižadėję, ir Vieš-

pats gynė juos nuo visokių užpuolimų, kaip

nuo pagonių, taip ir nuo krikščionių. O vyskupo lyviai dėl vyskupo

meilės ir malonės davė sikelį (dėklą) vietoj dešimtinės. Idomeniečiai

ir lettai, kurie kare nedalyvavo ir tikėjimo paslapčių neniekino, iki

šiol duoda pirmąjį saiką, kurį nustatė keturi vyskupai vietoj dešimti-

nės. Tačiau tuos; kurie patys ėjo į karą arba siuntė atstovus, arba ėjo

ir grįžo iš pusės kelio, arba davė arklius vykstantiems į karą, savi fogtai nubaudė piniginėmis baudomis.

6. Autinės latvių. Atėjo į Rygą taip pat Autinės lettai ir atnešė

skundas dėl avilių vyskupams skundą dėl Vendeno brolių riterių,

atėmimo kam juos skriaudžia ir atima medžius (barti-

nius). Ir jie (vyskupai) sudarė trečiųjų teismą

ir nusprendė, kad lettai, davę priesaiką, turi atgauti savo avilius ir

juos turėti, broliai riteriai prisiekę gaus lauką, bet už skriaudą turės atsiteisti lettams pakankama pinigų suma.

7. Kunigaikštis Ir ėjo karalius Voldemaras su tais savaisiais

Vladimiras — lettais į Autinę ir buvo čia iogtu iki to laiko

Iduinėjos fogtas (1213 m.), kada įvyko žemių pakeitimas ir bro-

liai riteriai Koknesės pilį perleido vyskupui,

o patys už Koknesės trečiąją dalį vėl gavo valdyti Autinę; karaliui

Voldemarui buvo atiduota Teodoriko, jo svainio, iogtystė Idumėjoj, nes Teodorikas išvyko į Teutoniją.

8. Lietuvių žygis Tuo metu atėjo lettonai į Koknesę, prašė taikos

į Sakkalą ir laisvo kelio į Estoniją; jiems buvo duota tai-

ka ir leista eiti prieš dar neapkrikštytus estus.

Jie tuojau išvyko su savo kariuomene, taikiai perėjo lettų žemę ir įsi-

veržė į Sakkalą, pagavo daug vyrų ir juos užmušė, paėmė visą jų

turtą, estų moteris, vaikus ir gyvulius išsivedė. Ir, vilkdami didelį

grobį, jie grįžo į savo žemę kitu keliu. Teutonai buvo nepatenkinti

tuo, kad jie nusiaubė Sakkalą, kuri jau priklausė vyskupui, le-

ttonai atsakė, kad tai buvę teisėta, nes estai vis dar vaikšto ištempę

kaklus (iškėlę galvas) ir nepasiduoda ne tik teutonams, bet ir jo- kioms kitoms autom,

86

XVII (1213 metai) PENKIOLIKTIEJI ALBERTO VYSKUPAVIMO METAI

1. Albertas aštuntą Penkioliktaisiais savo vyskupavimo metais Li- kartą vyksta į vonijos bažnyčios vyskupas grįžo į Teutoniją, Vokietiją, savo vietoje palikęs didžiai garbingą Racebur- “jį pavaduoja go bažnyčios vyskupą Pilypą. Jis buvo kilnus Raceburgo ir savo tarnavimu Dievui, ir pačiu gyvenimo vyskupas būdu, jo akys ir rankos visada buvo pakeltos į dangų, 0.jo neilstanti dvasia niekada nebuvo be maldos. Jis mylėjo riterius, mokė klierikus su tikru gera linkinčiu švelnumu, rūpinosi lyviais ir teutonais ir naująją bažnyčią tarp pago- nių pavyzdingai šlovino žodžiu ir elgesiu. Tomis dienomis bažnyčia truputį atsikvėpė po karo negandų, tačiau jos baimė buvo kasdieninė tiek iš vidaus, tiek ir iš lauko, nes klastingi lyviai ir estai neatsisakė piktų kėslų prieš teutonus ir Rygos miestą.

2. Lietuviai puola Lettonai, nesilaikydami sudarytos su teutonais latvių žemę taikos, atėjo prie Dauguvos (1213 m.), kai ką pašaukė iš Koknesės pilies ir metė ietis į Dau- guvą, tuo reikšdami taikos ir draugystės su teutonais atsisakymą. Ir susirinko didelė lettonų kariuomenė, kuri persikėlė per Dauguvą ir įžengė į lettų žemę, rado žmonių kaimuose ir daugelį jų nužudė. Jie priėjo prie Trikatujės, šitos žemės valdovą Talibaldą paėmė į nelais- vę su Varibula, jo sūnum. Po to persikėlė taip pat per Koivą ir Imero- je, kaimuose rado žmonių, juos suėmė, kai kuriuos užmušė, po to stai- ga su savo grobiu grįžo atgal. Ir kada Rameka pamatė, kad jo tėvą ir brolį varo į nelaisvę, apsiginklavo su visais lettais ir kartu su jais Bertoldas Vendenietis su broliais riteriais, ir visi jie ėjo prieš letto- nus. Ir kada Rameka pasivijo lettonus, tai baimindamasis, kad letto- nai nenužudytų jo tėvo, kada jis juos puls iš užpakalio, jis pasuko kitu keliu. Tačiau lettonai tai pastebėjo, greitai pabėgėjo ir jį aplenkė. Ir kada lettonai persikėlė per Dauguvą ir pasiekė savo žemės sieną, Talibaldas pabėgo iš nelaisvės ir, dešimt dienų išbuvęs be duonos kąsnio, džiaugdamasis grįžo į tėvynę.

3. Daugeručio mirtis Tuo metu Daugerutis, karaliaus Visvaldžio

žmonos tėvas, vyko su daugeliu dovanų pas didįjį Nogardies karalių ir sudarė su juo taikos sąjungą. Grįžtantį atgal broliai riteriai jį sugavo, atvedė į Vendeną ir surakintą uždarė. Grandinėse jis išbuvo keletą dienų, ko! kai kurie jo draugai iš Letto- nijos atėjo pas jį. Po to jis persismeigė kalaviju.

4. Fogtas Vladimiras Tuomet Idumenės lettų fogtas Voldemaras,

išvyksta į Rusiją būdamas teisėju ir spręsdamas jų ginčus, pjo-

vė daug ką, ko nebuvo sėjęs. Ir kadangi Race-

burgo vyskupui, kaip ir daugeliui kitų, jo teismas nepatiko, tai jis, tenkindamas daugelio norą, išvyko į Rusiją.

87

5. Kalavijuočiai Koknesės riteriai ir lettai dažnai puldinėjo sė- puola lietuvius lius ir lettonus, naikino jų kaimus ir užtvaras,-. tr sėlius | vienus žudė, kitus ėmė į nelaisvę, dažnai pa- tykodami keliuose ir daug jiems žalos pridary- dami. Tada lettonai surinko kariuomenę ir pesikėlė per Dauguvą į Lenevardės žemę, užpuolė lyvius ir jų kaimus, kai kuriuos nukankino, pagrobė moteris, vaikus ir gyvulius ir išsivedė į nelaisvę šios žemės valdovą Uldeveną. Čia atvyko Volkvinas, Kristaus riterių magistras, kurio broliai kartu su pirkliais pasikėlė aukštyn Dauguva (aplenkda- mi grįžtančius). Magistras su nedaugeliu (riterių) puolė lettonus iš, užpakalio ir su jais kovėsi. Čia krito lettonų karvedys ir valdovas, li- ko daug užmuštų, bet tie, kurie buvo priekiniuose būriuose, bėgo ir išsivedė Uldeveną. Vėliau jis buvo išpirktas už užmušto lettonų vado galvą, nes lettonai reikalavo atiduoti jiems nors galvą, kad pagal pa- gonių papročius galėtų žuvusį palaidoti ir iškelti šermenis.

6. Vladimiras — vėl Kitą žiemą Voldemaras su savo žmona, sūnu-

fogtas mis ir visa šeimyna grįžo į Livoniją; lettai su

idumeniečiais vėl jį priėmė, nors ir be didelio

džiaugsmo, ir dvasininkai Alebrandas ir Henrikas (Kronikos auto-

rius) pasiuntė jam dykai grūdų ir dovanų. Ir jis apsigyveno Metim- nėje, kur teisė ir ėmė iš krašto, kas jam reikėjo.

4 Lettonai su savo palydovais persikėlė per Dau-

Lietuvių guvą, ir su jais buvo jų karvedys ir valdovas

karvedžio Steksė. Teutonai apsidžiaugė jo atvykimu ir

Steksės žuvimas susirinko visi kartu su Bertoldu Vendeniečiu

| ir jo broliais (riteriais) ir pasikvietė karalių

Voldemarą su kitais teūtonais ir lettais; pasitiko lettonus, pakelėse

pastatė pasalas ir juos užpuolė. Čia jie užmušė jų vadą, aukščiau

minėtą Steksę, ir daugelį kitų; kiti lettonai bėgo namo pranešti, kas atsitiko. Ir kurį laiką bažnyčia buvo rainybėje.

XVIII (1214 metai) ŠEŠIOLIKTIEJI ALBERTO VYSKUPAVIMO METAI

4. Albertas rengiasi Prasidėjus šešioliktiesiems vyskupavimo me- bažnytiniam "= tams, Albertas grįžo į Livoniją su daugeliu suvažiavimui, kur piligrimų; jis rado bažnyčią, besinaudojančią bus sprendžiami šiokia tokia ramybe ir valdomą aukščiau minė- jo santykiai su + to šlovingo Raceburgo vyskupo, palikto vietoj kalavijuočiais ir savęs. Sutvarkęs tvarkytinus reikalus, jis iš- pravoslavais skubėjo į Teutoniją, kad patogiau būtų kitais metais dalyvauti Romos bažnyčios susirinki- me, kuris buvo paskirtas prieš dvejus metus, o Rygoje paliko minėtą vyskupą savo namuose su savuoju aprūpinimu. Ten buvo ir Volde- maro žmona su šeimyna, ir visi elgėsi su ja pagarbiai.

88

2. Vladimiro Voldemaras, kaip civilinių bylų teisėjas Idu- apkaltinimas ir jo mėjoj ir Lettijoj, pats rinko pinigus ir turtą. grįžimas į Pskovą. Prieš jį stojo Idumėjos dvasininkas Alebran-

das ir jam sakė: „Tu, karaliau, paskirtas teisti žmones, daryti teisingą ir tikrą teismą, o ne spausti neturtingus, ne atiminėti iš jų turtą, ne puldinėti mūsų naujakrikštų ir neatstumti jų nuo krikščionių tikėjimo“. Karalius buvo nepatenkintas tokia kalba ir, grasindamas Alebrandui, sakė: „Man teks, Alebrandai, sumažinti tavo namų turtą ir perteklių!“ Ir tikrai (1218 m.) jis atvedė didelę rutenų karaliaus kariuomenę į Alebrando namus ir juos ištuštino, kaip apie tai bus pasakyta vėliau. Ir po kai kurio IZIKB su visa šeimy- na išvyko į Russiją.

3. Fridlando pilies Po to Raceburgo vyskupas Pilypas su piligri-

pastatymas mais ir fogtu Gerhardu ėjo į Toreidą ir pastatė

vyskupui pilį, pavadinęs ją Vredelandu, taikos

kraštu, nes jis tikėjosi, kad šita pilis atneš kraštui taiką ir joje ras prieglobstį tiek dvasininkai, tiek ir visi jo vyrai:

Čia pas jį (vyskupą) atėjo iš Tolovos Talibaldo sūnus Ramekė su savo broliais. Jie pasidavė vyskupo valdžiai, pasižadėdami pereiti iš'rutenų priimto krikščionių tikėjimo į lotynų (katalikų) ir kasmet duoti nuo poros arklių po saiką grūdų, kad vyskupas visada juos gin- tų, kaip taikos, taip ir karo metu; jie su teutonais sudarys vieną širdį ir vieną sielą ir visada gaus apsaugą nuo estų ir lettonų. Vyskupas priėmė juos su džiaugsmu ir po to pasiuntė su jais savo dvasininką, kuris buvo netoli nuo Imeros, kad šis dvasininkas teiktų jiems tikė- jimo paslaptį ir dėstytų krikščionių mokymą.

4. Gercikos pilies Tuo metu Koknesės riteriai Meinardas, Jo- ir jos valdovo hanas, Jordarias ir kiti apkaltino Vissevaldą, Visvaldžio Gersikos karalių, tuo, kad jis jau daug metų užpuolimas nelanko vyskupo, savo tėvo, iš kurio gavo ka- ralystę, vis padeda lettonams patarimais ir veiksmais, nors dažnai jį kvietė ir reikalavo pasiaiškinti. Tas jų ne- klausė, pats nevyko ir atstovų nesiuntė. Tada riteriai, gavę vyskupo sutikimą, susirinko su savo tarnais ir lettais ir vyko aukštyn Daugu- va. Priartėję prie Gersikės pilies, jie pagavo vieną ruteną ir surištą privedė naktį prie pilies. Tas peršliaužė griovį, kaip jam buvo liepta, ir užkalbino 'sargybinį, o po jo vienas po kito slinko kiti. Sargybinis pamanė, kad iš išvykos grįžta savieji. Ir taip po vieną kopė aukštyn, kol pagaliau pasiekė įtvirtinimų brustverą. Tada visi susirinko ir ėmė saugoti, kad nė vienas rutenas iš pilies iki aušros neišeitų. Kada pradėjo švisti, tada jie nusileido nuo pylimo ir pagrobė viską, kas ten buvo, ir daugelį paėmė į nelaisvę, o kitiems leido gelbėtis pabė- gimu. Paėmė didelį grobį ir, palikę pilį, jie grįžo namo ir pasidalijo tą, ką atsinešė.

89

5. Didelis Estijos Praėjo treji metai nuo taikos sudarymo su es- puolimas tais. Vyskupas sukvietė visus dvasininkus pa- ' ' galvoti ir pasitarti, kartu su riteriais ir